Kiekvienas žaidėjas per savo karjerą nuo mažens iki profesionalumo visada perima nors dalelę gerų ir blogų savybių iš kiekvieno trenerio su kuriuo dirbo, todėl kiekvieno trenerio užduotis yra stengtis, kad žaidėjai iš jo išmoktų kuo daugiau teigiamų nei neigiamų dalykų.

Baigęs magistrantūros studijas išvykau į Londoną ir ten, susiklosčius sėkmingai situacijai, pradėjau dirbti sekmadienio lygos vaikų futbolo mokykloje vartininkų treneriu. Vienintelis dalykas, apie kurį tada galvojau – tai pratimai. Stengiausi sugalvoti kuo įvairesnių ir sudėtingesnių pratimų žaidėjams, naudoti kuo daugiau stovelių ir kito inventoriaus. Vaikams, žinoma, tai patiko, bet man vis nedavė ramybės tai, kad pratimai man nepadeda susikurti rengimo filosofijos, nes stengdamasis atlikti kuo didesnę pratimų įvairovę nesusikoncentruodavau ties technikos ar taktikos veiksmų mokymu, o pagrindinė koncentracija buvo tikslus ir geras pratimo atlikimas. Po 5 mėnesių darbo man pasisekė dar labiau – gavau šansą dirbti profesionalaus futbolo klubo Brentford FC akademijoje vartininkų rengimo treneriu. Tada prasidėjo tikras darbas. Susipažinau su aukšto lygio treneriais ir skautais, dirbusiais tokiuose klubuose kaip Watford, Tottenaham ir net Arsenal. Nuo tada pasikeitė ir mano treniravimo stilius. Pagrindinis klausimas, kurį spręsdavome kiekviename susirinkime būdavo kaip pakelti treniruotės efektyvumą. Ir niekada nei vienas treneris nekalbėjo apie pratimus, kadangi treniruotės esmė ne pratimuose, o trenerio darbe, jo asmenybėje ir jo darbo stiliuje. Mano nuomone, pratimai nepadaro treniruotės efektingos. Ją efektingą padaro treneris, jo veiksmai treniruotės metu bei žaidėjai. Todėl šiame straipsnyje pateiksiu kaip, mano nuomone, pravesti efektingą ir efektyvią treniruotę.

Treniruotės privalo būti pagrįstos žaidybinio tipo pratimais

Vis augantis tyrimų skaičius parodo, jog svarbiausias šiuolaikinio futbolo elementas yra greitis. Žaidėjai nubėga vis daugiau, jų bėgimo greitis vis kyla, kamuolys perdavinėjimas vis greičiau, ir sprendimai privalo būti priimami vis staigiau (Dean,2011).
Neseniai atliktas tyrimas,(Ford,2010) tiriantis Anglijos futbolo akademijas, parodė, jog tik 35% atliekamų pratimų Anglijos futbolo akademijose yra žaidybinio stiliaus ir yra manoma, kad būtent šio stiliaus pratimų trūksta, norint pakelti treniruočių efektyvumą. Dauguma akademijų vis dar renkasi taip vadinamas „kosmetines“ treniruotes, kur žaidėjams yra nurodyta kur bėgti, kuria kryptimi pasuoti kamuolį, kada atsidengti, kada perduoti, o kada varyti kamuolį. Tai neskatina žaidėjų sprendimo priėmimo, o tiesiog ugdo robotus, kurie atlieka mintinai išmoktus veiksmus. Aš visada sakiau, kad lengviau yra atmintinai išmoti eilėraštį nei išspręsti matematikos uždavinį. Visada reikia galvoti kas labiau pravers praktikoje.
Williams ir Hogdes (2005) teigia, kad „Atsižvelgiant į tai jog žaidėjai yra pasiekę būtiną techninio meistriškumo išsivystymo lygį bei yra tam tikrame psichinio vystimosi etape plačiai skelbiama rašytiniuose šaltiniuose. Nepastovios bei kintančios treniruotės privalo pakeisti pastovius treniruočių metodus“
Žaidybinio tipo treniruotės skatina žaidėjus priimti savo sprendimus, surasti išeitį iš susidariusios problemos bei verčia juos dažniau klysti bei mokytis iš padarytų klaidų. Šio tipo treniruotės suteikia papildomos motyvacijos žaidėjams, nes nuolat vyksta varžymasis tarpusavyje, jos yra realistiškos bei labiau, nei kitokio pobūdžio pratimai, artimos žaidybinei praktikai.

Ar būtina pratimų įvairovė?

Nuo pat mano, kaip trenerio karjeros pradžios vienas iš ilgiausiai man ramybės nedavusių klausimų buvo, ar būtina pratimų įvairovė? Tie patys ar kartotini pratimai dažnai tampa nuobodūs, žaidėjai juos išmoksta ir tada lengvai, be jokio iššūkio juos atlieka. Žaidėjai praranda motyvaciją, todėl krenta treniruotės efektyvumas. Nuolat keičiant pratimus, kaip jau minėjau įvadiniame skyriuje, vaikai kartais net nespėja pilnai išmokti pratimo tikslo,o jau pereinama prie kito pratimo. Ypač jauname amžiuje 8-12 metų vaikai greitai viską išmoksta, bet dar greičiau viską pamiršta, todėl būtina kartoti daug mokomų technikos bei taktikos veiksmų. Taigi kaip surasti aukso viduriuką? Manau atsakymas yra gana paprastas – svarbu ne ką darai, bet kaip tai atlieki. Kiekvienas skaitytojas turbūt sutiktų su manimi, kad penkiems kūrybingiems treneriams davus tą pačią žaidėjų grupę ir paprašius žaisti paprasta kvadratą (4v2), jie visi jį pravestų skirtingai. Kiekvienas sugalvotų skirtingų užduočių žaidimo metu, kaip pasunkinti žaidimą ar kaip pakelti žaidimo ritmą ir pan.
Buvęs garsus žaidėjas Kenny Swain, dabar dirbantis trenerio asistentu Liverpool FC futbolo klube, taip pasisakė apie savo darbo patirtį su J. Mourinho; „ Per visą laiką praleistą kartu jis niekada neatliko to paties pratimo antrą kartą. Žinoma, mes privalome kartoti temas, uždavinius bei tikslus. Kai kasdien žaidi pozicinį žaidimą treneris automatiškai kartoja save, tačiau jis kasdien tai atlikdavo su skirtingu prieskoniu, pabrėždamas vis skirtingą tikslą. Jis stengdavosi kiekvieną treniruotę pravesti vis įvairiau.“
Manau kiekvienas treneris neturėtų bijoti kartoti pratimus, bet kiekvieną kartą jis privalėtų iškelti naujus ir skirtingus tikslus, karts nuo karto sunkindamas pratimus, keldamas juos vis į aukštesnį lygį. Treniruotė nebus efektinga jei kasdien kaitaliosime pratimus, arba jei vis kartosime tą patį, bet jei būsim kūrybingi ir kiekvieną kartą vis pridėsim skirtingo prieskonio treniruotei, ji visada bus efektyvi ir efektinga.

Konkurencija, lygiai, pasekmių žinojimas – pratimo pagrindai

Vienas iš svarbiausių efektyvios treniruotės elementų yra aukšta žaidėjų motyvacija. Motyvacija yra ne tik sėkmingos treniruotės, bet ir sėkmingo pasirodymo rungtynių metu pagrindas. Tai kaip treneris gali pakelti žaidėjų motyvacija treniruočių metu?
Konkurencija, varžymasis tarpusavyje. Dauguma treniruočių sukelia konkurencijos lygį tik gale, žaidžiant futbolą. Mano manymų, konkurencija privalo egzistuoti visos treniruotės metu, pradedant nuo apšilimo ir baigiant futbolo žaidimu. Treneriai privalo nuolat stengtis sukurti konkuruojančią aplinką, tada ir treniruotė bus efektyvi, nes kiekvienas žaidėjas nori būti geresnis už kitą. Galimi įvairūs variantai, varžomasi grupėse, vienas prieš vieną, kaip individualūs žaidėjai ar komandomis ir pan.
Lygiai – vienas iš efektyviausių, ypač dirbant su vaikais, bei lengviausiai pritaikomų motyvacijos sukėlimo metodų. Pratimą treneris gali suskirstyti į kelis lygius ir tik tobulai atlikus vieną lygį žaidėjai žengia į sekantį. Vaikam tai prideda daug motyvacijos. Taip pat galima suskirstyti į grupes, tuomet galima leisti grupėm konkuruoti, kuri greičiau pakils į sekanti lygį. Taip pat galima leisti konkuruoti tarpusavyje. Įvairūs variantai priklauso nuo trenerio kūrybingumo.
Kitas labai svarbus efektyvios treniruotės elementas yra pasekmių žinojimas. Treneris visada privalo pabrėžti žaidėjam, kad už sėkmingai ar nesėkmingai atliktą veiksmą bus atitinkamos pasekmės. Tai suteikia prasmingumo atliekamam pratimui. Sportininkai supranta, kad atlikus sėkmingą veiksmą jie bus apdovanoti ir atvirkščiai. Apdovanojimai gali būti įvairūs pvz.: taškai, pagyrimai, lygio pakėlimas ir pan. Už nesėkmingai atliktus veiksmus gali būti atimami taškai, nukeliama į žemesnį lygį ir pan. Labai svarbu, jog atlikus sėkmingą veiksmą treneris pabrėžtų, kas prisidėjo prie sėkmės, o kas prie nesėkmės, bei kodėl taip įvyko (plačiau apie tai žemiau esančiame skyriuje „Kada kalbėti ir ką“).
Visi šie dalykai gali labai greitai ir lengvai sukelti žaidėjų motyvacijos lygį, tačiau treneriai privalo būti atsargūs ir gerai pažinoti savo žaidėjus, nes galimas ir atvirkštinis poveikis. Jei žaidėjas nuolat pralaimi, jis nebesistengs nugalėti, todėl treneris privalo stebėti grupes ir stengtis jog kiekvienas žaidėjas nuolat pajaustų nors truputį sėkmės skonio, neužsistovėtų per ilgai tame pačiame lygyje. Labai svarbu, kad žaidėjai būtų daug daugiau skatinami ir giriami už sėkmingus veiksmus nei baudžiami už nesėkmes. Už sėkmingą veiksmą reiktų pagirti viešai, bet jei žaidėjas veiksmą atliko nesėkmingai (pvz., dėl jo kaltės buvo praleistas įvartis) patartina jam apie pasekmes pasakyti individualiai, kitiem negirdint.
Treniruotės metu treneris privalo stengtis padaryti taip, kad geri žaidėjai dirba su gerais, prastesni su prastesniais, taip silpnesni vaikai turės daugiau šansų būti nugalėtojais, o stipresni vaikai gaus daugiau iššūkių žaisdami prieš savo lygio žaidėjus.

Dėmesio kreipimas į mažiausias smulkmenas

Treneris, planuodamas treniruotę, privalo skirti dėmesio kiekvienai mažytei smulkmenai. Ne vienas treneris kalbėdamas apie vieną geriausių šiuo metu laikomo trenerio J.Mourinho darbo stilių pabrėžė, kad jo dėmesys į smulkiausias detales yra aukščiausio lygio, ir daug kas nėra matęs nieko panašaus dirbant su kitais treneriais. Mano manymu, tai bene svarbiausia efektyvios treniruotės dalis. Planuodamas treniruotę treneris turi apgalvoti mažiausias smulkmenas, tranzicija tarp pratimų turi įvykti per kuo trumpesnį laiko tarpą, bei vienas pratimas privalo turėti tvirtą ryši su kitu pratimu. Planuodamas treniruotę treneris privalo stengtis, kad pratimo atlikimo metu nesusidarytų eilės, nes tai leidžia žaidėjam gauti maksimalų lietimų skaičių. Dar vienas svarbus efektyvios treniruotės elementas yra tai jog į treniruotę privalo būti įtraukti visi žaidimo elementai ir jie nėra atliekami atskirai. Dar kartą pacituosiu žodžius apie J.Mourinho filosofiją : „Futbolo treniruotė privalo būti visapusiška: techninis, taktinis bei fizinis darbas privalo būti įtrauktas į kiekvieną treniruotę ir nei vienas iš jų negali būti atliekamas atskirai“
Treniruotės metu egzistuoja tas pats principas, treneris privalo iš žaidėjų reikalauti aukščiausio lygio pratimo atlikimo. Pratimai privalo nuolatos kelti naujus iššūkius žaidėjams ir neleisti jiems lengvai išsisukti iš situacijos suklydus – taip pas futbolininkus bus ugdomas ir atsakomybės jausmas. Tam pasiekti efektingiausi žaidimai mažuose plotuose todėl, kad žaidėjui suklydus bus prarastas kamuolys, seks smūgis į vartus, bus pelnytas įvartis ir pan.

Skatinti žaidėjus imtis atsakomybės ir priimti savus sprendimus

Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, idealus žaidėjas yra tas, kuris sugeba priimti aukščiausio lygio sprendimus, juos techniškai išpildyti bei visa tai atlieka žaibišku greičiu.
Todėl labai svarbu, kad treniruočių metu žaidėjai turėtų sprendimo priėmimo laisvę ir būtų nuolat skatinami tai atlikti. Williams ir Hodges (2005) teigia: „ Problemos sprendimo būdas, kuris suteikia žaidėjui nuosavybės bei savarankiškumo jausmą ir skatina atsakomybę, gal neturės įtakos greitam ir trumpalaikiui rezultatui, tačiau smarkiai padidins tikimybę ilgam laikui įsiminti išmoktus veiksmus, bei išsaugoti motyvaciją“.
Vienas visų laikų geriausių Chelsea puolėjų G. Zola štai kaip pasisakė apie sprendimų laisvę : „Treneris privalo skatinti žaidėjus ugdyti savyje kūrybingumą ir vaizduotę. Jei žaidėjas bando kažką naujo ir išradingo, treneris privalo jį už tai paskatinti, žaidėjas privalo pasitikėti savimi, jausti paramą iš aplinkinių ir būti drąsus, nuolat bandyti skirtingus sprendimus“.
FC Brentford jaunimo akademijoje treneriai taip pat skatina vaikus priimti kuo daugiau individualių sprendimų, neriboja jų sprendimų laisvės. Visi žaidėjai skatinami būti atsakingais už savo veiksmus, teisingus ar ne. Treneriai skatinami kuo daugiau girti žaidėjus už gerą idėją, nors ji ne visada būna sėkminga. Jauno amžiaus vaikam duodama daug laisvės futbolo žaidimo metu, jiems leidžiama pasirinkti žaidimo taktiką, susiskirstyti į pozicijas ir pan.
Daug dėmesio skiriama žaidėjų individualių uždavinių iškėlimui. Treneriai stengiasi kiekvienam žaidėjui žaidimo metu iškelti individualius uždavinius ir tada jam duodama sprendimų laisvė kaip juos įgyvendinti. Taip skatinama ne tik sprendimų laisvė bei atsakomybės jausmas. Žinoma vieno žaidimo metu treneriui būtų labai sunku kiekvienam žaidėjui iškelti skirtingus uždavinius, todėl rekomenduočiau skirtingom dienom uždavinius kelti skirtingiem žaidėjam. Pvz. : futbolo žaidimo metu pirmadienį – individualūs uždaviniai puolėjams, antradienį – vidurio gynėjam ir pan.

Kada kalbėti, ką pasakyti
Viena svarbiausių treniruotės dalių yra trenerio teikiama informacija jos metu. Aš išskirčiau du verbalinius informacijos perteikimo būdus : A) Treneris – Žaidėjas, B) Treneris – Komanda.
Rekomenduotina kuo daugiau naudoti individualios informacijos perteikimo būdus, tai yra A tipo (Treneris – Žaidėjas) verbalinė formacija. Individualūs pokalbiai tarp trenerio ir žaidėjų gali vykti treniruotės metu, po jos bei prieš ją. Šis tipas leidžia treneriams: treniruotės metu, nestabdant visos grupės, perteikti žaidėjui naudingą informaciją, pataisyti jo klaidas, taip pat individualus pokalbis apsaugo žaidėją nuo nepilnavertiškumo jausmo, nes kiti žaidėjai pokalbio negirdi. Tokiu būdu žaidėjas jausis saugiau, nebijos klaidingai atsakyti į klausymus. Treneris, kalbėdamas su žaidėju, nuolat privalo naudoti kuo daugiau klausymų, o žaidėjas privalo pats surasti atsakymus į juos. Tačiau treneris privalo prisiminti gerą anglišką patarlę „ Nori gero atsakymo, tai geriau užduok gerą klausimą“. Todėl treneris privalo žinoti kokio lygio yra jo žaidėjai ir ar jie tikrai gali žinoti atsakymą. Klausimai negali būti per sudėtingi. Jeigu treneris nori pataisyti žaidėjo neteisingai atliktą veiksmą, ar jo nuomone žaidėjo priimtas sprendimas galėjo būti geresnis, jis privalo naudoti „sumuštinio“ tipo pokalbi : Pagyrimas – pataisymas – paskatinimas.
B tipo verbalinė informacija (Treneris – komanda) dažniausiai rekomenduojama taikyti norint pagirti už gerai atlikta veiksmą. Treneris gali sustabdyti grupę ir paprašyti žaidėjo pakartoti gerai atliktą veiksmą, kad visi matytų, arba garsiai sušukti žaidėjo vardą ir pagyrimą skirtą jam. Tai suteikia daug papildomos motyvacijos žaidėjams, nes jiems smagu būti viešai pagirtiems. Taip pat ją galima taikyti treniruotės gale aptariant su žaidėjas atliktą treniruotę bei jos tikslus uždavinius, ką žaidėjai išmoko.

Pabaigai norėtųsi pridurti jog ne kas kitas, o žaidėjai ir jų darbas treniruotėse daro treniruotę efektinga. Treneriai turi gerai pažinoti savo žaidėjus, kaip jie priima informaciją, kurį geriau nuolatos girti, o kuriam kartais reikia truputėlio kritikos. Svarbu žinoti, kad kiekvieną žaidėją motyvuoja skirtingi dalykai, todėl treneris privalo rinkti asmeninę informaciją apie žaidėjus, ir nebijoti naudoti įvairių tarpusavio bendravimo technikų.
Taip pat treneris privalo nepamiršti, jog senas požiūris apie autoritarinį trenerio įvaizdį jau seniai pripažintas netaisyklingu. Treneris privalo būti atviras ir daugiau mokantis, ir išklausantis nei vadovaujantis. Jis turi stengtis įgauti žaidėjų pasitikėjimą, o ne įbauginti juos. Žaidėjai, jausdami saugią aplinką, visuomet bus labiau išradingesni, nebijos eksperimentuoti, bandyti naujų idėjų ir priimti įvairių sprendimų.
„Aš nuolat stengiuos išlikti toks koks esu, savaitė po savaitės esu toks pat ir su visais žaidėjais elgiuosi vienodai. Svarbiausia mano darbo dalis – elgtis su žaidėjais taip pat kaip aš norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi“ Mick McCarthy Wolverhampton Wanderers FC.