Buvęs profesionalus futbolininkas, daugkartinis Lietuvos čempionas ir taurės laimėtojas Deimantas Bička nuo 2017 m. spalio eina Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo asociacijos (LVJFA) direktoriaus pareigas. Futbolotreneris.lt prašymu apžvelgęs per metus nuveiktus darbus 46 metų panevėžietis pripažino, kad darbo pradžia buvo labai sudėtinga.

Lietuvoje didelėje aikštėje ir 11 prieš 11 vaikai pradeda žaisti įprastai nuo 13 metų. Nuo 15 iki 19 metų jaunuoliai jau gali rungtyniauti Elitinėse lygose arba žemesniuose divizionuose. Taip pat turime ketverių metų tarpsnį (nuo 10 iki 13 metų) apimančią „Wellkid“ lygą, kurioje jauniausi žaidžia 7 prieš 7, o vyresni – 9 prieš 9 formatu. Tad, iš esmės, varžybinis modelis vaikų futbole pradedamas taikyti nuo 10 metų.

Tiesą sakant, nemanau, kad mūsų varžybų organizavimo modelis yra prastas. Mano manymu, didžiausia problema – labai ryški orientacija į rezultato siekimą, net ir pačių mažiausių grupėse. Kodėl? Jau kalbėjome apie biudžetinėse ugdymo įstaigose vis dar galiojančią atlyginimų sistemą, kitur treneriai siekia rezultato, kad galėtų parodyti tėvams, jog jie gerai dirba. Ir tokiu būdu skatintų kitus tėvus vesti savo vaikus pas juos. Todėl treneriai daugiau dėmesio skiria fiziškai stipresniems, šiek tiek anksčiau subrendusiems vaikams, kurie savo amžiaus grupėje gali „atnešti“ rezultatą. Tačiau, kai po kelių metų fizinės vaikų galimybės išsilygina, paaiškėja, kad buvę lyderiai netobulėja, o kiti, silpnesni vaikai, nebuvo tinkamai treniruojami.

Ankstyvose stadijose nereikia nurašyti silpnesnių vaikų ir nereikia iškelti fiziškai stipresnių. Turi būti tolygus dėmesio paskirstymas grupėse, kad treneriai dirbtų vienodai su visais vaikais.  Esminis dalykas yra treniruotės, o jų savaitinio ciklo kulminacija – rungtynės. Tai yra įprastinė praktika visose šalyse. Bet pas mus dar labai daug dėmesio skiriama turnyrams. Ir juose taip pat daugiausiai žaidžia keli lyderiai. Tokiu būdu jie yra išvarginami tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai, perdega, persisotina futbolu. Reikalingas balansas – tiek komandoje, tiek ir siekiant rezultato.

Suprantama, kad vaikai turi varžytis, turi siekti pergalių. Bet jei akademija dirba teisingai, jei turi techninį direktorių, kuris mato bendrą visų treniruočių vaizdą, jis privalo kontroliuoti atskirus trenerius, kad jie savo darbo nesuvestų tik į varžybinius rezultatus. Jei jis mato, kad yra vėlyvo brendimo vaikai, reikia suprasti, kad jie neturės gero rezultato. Bet tinkamai dirbant treniruotėse, po kelių metų padėtis gali pasikeisti. Jei jie turi gerą futbolo intelektą, supratimą, sustiprėję jie turės visą teigiamų savybių kompleksą. Reikia tik kantrybės ir nuoseklaus darbo.

Su tėvais padėtis sudėtinga. Natūralu, kad jie palaiko savo vaikus, tad tam tikrus futbolo aspektus vertina subjektyviai. Tačiau tas palaikymas neretai peržengia visas ribas. Keiksmažodžiai, agresija, pyktis – tai yra nuolatiniai vaikų futbolo rungtynių palydovai. Tiesa, Elitinės lygos varžybose tai pastebima vis rečiau, tačiau žemesnėse lygose toks tėvų elgesys visa dar labai gajus. Užsienyje tėvai yra atribojami nuo treniruočių ir rungtynių proceso. Jie gali jį stebėti iš toli, bet neturi teisės šūkauti, patarinėti ar kaip kitaip reikšti savo emocijų.

Esame patvirtinę  Etikos kodeksą, kuris skirtas futbolą žaidžiantiems vaikams, jų tėvams, treneriams ir klubo administracijos darbuotojams. Bendradarbiaudami su Lietuvos jaunųjų futbolininkų tėvų asociacija stengiamės populiarinti šį kodeksą. Labai dažnai būtent nuo trenerių prasideda agresija, ji dažniausiai būna nukreipta į rungtynių arbitrus. Natūralu, kad vaikų varžybose teisėjauja jauni, nepatyrę arbitrai. Jie taip pat klysta, bet privalome suprasti, kad tai nėra tyčinės klaidos.

LVJFA nuo šių metų veikia  Drausmės komitetas, nagrinėjantis visus drausmės pažeidimo atvejus – keiksmažodžius, agresiją, spjaudymus, muštynes, neatvykimą į rungtynes ir pan. Yra numatytos baudos, jos gali būti skirtos akademijai ir už tėvų poelgius.

Tik pradėjus darbą buvo daug purvo, negatyvo. Dabar gaunu vis daugiau palaikymo iš akademijų, trenerių, sakančių, kad mes einame teisinga kryptimi. Suprantu, kad iš karto tos nusistovėjusios futbolo kultūros mes nepakeisime, bet siekiame įvesti tam tikrą tvarką – ir jos nuosekliai laikytis. Reikia pradėti nuo mūsų organizuojamų varžybų nuostatų. Jie buvo labai dažnai kaitaliojami, treneriai nekreipdavo į juos dėmesio, neįsigilindavo. Ir dėl to kildavo daug konfliktinių situacijų. Mes siekiame, kad nuostatai būtų aiškūs ir visiems suprantami, kad jų būtų laikomasi visais atvejais. Kai atsiras tikra tvarka ir jos visi laikysis, tada atsiras ir pagarba vieni kitiems. Tada nebeliks išimčių, susitarimų. Privalome eiti link bendro sąmoningumo. Iš pradžių turime įvesti tvarką vaikų ir jaunių futbolo sistemoje, o paskui – siekti pažangos futbolo akademijų ir mokyklų darbe, treniruotėse ir pan.

Pas mus 7 prieš 7 žaidžia aikštės ketvirtyje. Tai yra pati organizuoto futbolo pradžia. Man atrodo, kad tai geras pagrindas startui. Nes tai yra rungtynės, o ne treniruočių procesas. Mažose erdvėse mūsų vaikai dažniausiai tik treniruojasi, betrungtyniauti reikia didesnėse erdvėse. Manau, kad pagrindiniai akcentai turi būti dedami treniuotėse. Vaikai turi gauti tam tikrą techninį futbolo veiksmų pagrindą treniruotėse, o rungtynėse jiems turi būti suteikta proga tuos įgūdžius realizuoti. Dėl to mes nenorime mažinti aikštės, ar vartų. Įvarčiai reikalingi vaikams, jie suteikia jiems džiaugsmo, entuziazmo, pasitikėjimo. Kuo daugiau įvarčių – tuo daugiau emocijų. Jei sumažinsime vartus ir rungtynės baigsis 1:0, tai efektas gali būti atvirkštinis – vaikams paprasčiausiai bus neįdomu.

Kita vertus, daug kas priklauso nuo pačių trenerių. Jei treneriui žūtbūt reikia pergalės, o jo komandoje yra stipriu smūgiu pasižymintis vaikas, tai jis gali jam liepti smūgiuoti kad ir iš aikštės vidurio – ir taip laimės rungtynes, tačiau kiti jo auklėtiniai nepajus žaidimo skonio. Visgi, tai trenerio problema, mes jam negalime uždrausti siekti rezultato. Tiesiog turime keisti trenerių mąstymą.

Tad galiu tik dar kartą pakartoti, kad mūsų varžybų sistema nėra didžiausia vaikų futbolo problema. Kas kelis metus vykstantis perėjimas nuo mažesnių erdvių prie didelės aikštės, nuo žaidimo 7 prieš 7, 9 prieš 9 ir galiausiai – 11 prieš 11 yra optimalus variantas. Didžiausia problema – trenerių požiūris į rungtynes ir rezultatą. Ir tai mes turime keisti visi kartu, bendromis jėgomis.

Turnyrų yra daug ir įvairių, ir ne tik Lietuvoje. Štai Vokietijoje kai kuriuose turnyruose vaikai žaidžia aptvertose aikštelėse, su bortais, kamuolio atšokimais. Mūsų komandoms ten tektų žaisti pagal jų taisykles. Savos taisyklės yra taikomos ir kitose šalyse. Visa kas nauja ir įdomu – yra naudinga vaikams. Svarbiausia – jų neperkrauti, nesulaužyti jų organizmų per dideliais fiziniais krūviais. O įvairios patirtys tik turtina vaiką.

Tad tikrai nematau prasmės įvesti turnyrų standartus, privalomus visiems jų organizatoriams. Yra tam tikros šalys, kuriose yra įvedami tam tikri ribojimai. Mūsų asociacija rengia regionų pirmenybes. Ten mes turime tam tikrus apribojimus, kad būtų daugiau keitimų, kad žaistų visi vaikai. Taip pat, norime diegti tam gtikras taktines schemas, kad rinktinių treneriai galėtų pamatyti geriausias vaikų savybes. O iš pradžių treneriai atvykdavo nusiteikę siekti rezultato bet kokia kaina. Teko paaiškinti, kad mes norime pamatyti jų vaikus, o ne komandas. Dabar galime pasidžiaugti, kad jaučiamas ryškus progresas.

Turnyrų sertifikavimas gal ir galimas brandžioje futbolo bendruomenėje. Bet šiuo metu mes turime daug problemų su treneriais, žaidėjais, požiūriu į treniruotes ir varžybas. Tad kol kas reikia daugiau dėmesio skirti šioms problemoms. O turnyrus palikime jų organizatoriams.

Aš vaikų trenerius skirstau į dvi grupes. Yra vyresnio amžiaus, sakyčiau, seno sukirpimo futbolo specialistai, kurie dirbo ilgą laiką ir dažniausiai – biudžetinėse ugdymo organizacijose. Jiems sunkiai sekasi perprasti darbo su kompiuteriu niuansus, keistis psichologiškai, daryti kažką kitaip, nei jie yra įpratę. Jei tokiam specialistui kažkada pavyko išauginti rinktinės narį, tai jis galvoja, kad tais pačiais metodais galima darbuotis ir dabar. Deja, tai yra klaidingas mąstymas.

Viskas gerai, bet reikia prisiminti, kokios buvo sąlygos. Aš futbolininko kelią pradėjau Panevėžyje, su manimi dirbo daug trenerių, be to, jie gan dažnai keitėsi. Tada nebuvo tokio sistemingo treniravimo, kaip kad dabar siekiama įdiegti. Vyravo įvairūs žaidimai. Bet mes turėjome kitą terpę, kurioje galėjome sparčiai tobulėti. Pamenu, kad po treniruotės grįžęs namo aš eidavau į kiemą ir ten žaisdavaus su draugais futbolą. Per dieną tokiu būdu susidarydavo bent 5 valandos futbolo. Galite įsivaizduoti, kiek lietimų padarydavau, kiek laiko praleisdavau su kamuoliu. Taip pat mus labai įkvėpdavo futbolo rungtynių stebėjimas. Visada žiūrėdavome Vilniaus „Žalgirio“ rungtynių transliacijas, o Panevėžyje nepraleisdavome nei vienų „Ekrano“ rungtynių. Turėjome savo kumyrus, mėgiamiausius futbolininkus ir žaisdami stengėmės atkartoti jų veiksmus. Tai ir suteikė kokybinį impulsą ateityje, siekiant futbolininko karjeros.

Taigi, prieš kelis dešimtmečius vaikai ne tik treniravosi su treneriais, bet ir žaisdavo futbolą kiemuose, ir būtent ten papildomai grūdinosi ir tobulėjo. Dabar požiūris yra kitoks. Todėl reikia ir kitokio trenerių darbo modelio.

Prie sisteminio treniravimo sėkmingiau prisitaiko jauni vaikų treneriai. Tačiau dažnas iš jų pats nėra žaidęs futbolo aukštame lygyje, neturi žaidėjo patirties. Kita vertus, jie yra imlūs naujovėms, moka dirbti su kompiuteriais, naudotis įvairiomis priemonėmis, programomis. Jų problema – patirties trūkumas ir įsivaizdavimas, kad jie viską jau žino ir moka. Manau, kad jauni treneriai taip pat turi mokėti įsiklausyti į vyresnius, suprasti savo trūkumus ir privalumus. Užsienio akademijos į savo trenerių komandas vilioja buvusius profesionalius futbolininkus, nes jie yra praėję visus treniruočių lygius ir patys puikiai žino, ko reikia futbolininkams treniruotėse ir rungtynėse. Mūsų jauni treneriai tik kaupia patirtį, gilina savo žinias. Ir iš jų galima kurti ateitį, jei tik jie nenusivils, nepabėgs į užsienį.

Šiais metais asociacija padėjo LFF Techniniam skyriui organizuoti atranką į „Trenerių talentų“ programą. Deja, nors ir viską parengėme, atrinkome trenerius, bet negavome pilnaverčio finansavimo. Iki šiol vyksta finansinių šaltinių paieška. Tikimės, kad greitu metu šis projektas įgaus pagreitį. Kompetetingas treneris yra kertinis akmuo jaunimo futbole, todėl dėmesys ir finansai turi būti skirti atrasti ir išugdyti tokius specialistus.

Svarbiausia užduotis – pradėti dirbti pagal vakarietišką futbolo modelį ir kultūrą.  Vieningos ugdymo programos diegimas yra prioritetinis projektas prie kurio dirba visas LVJFA kolektyvas, išvien su prezidentu Vytautu Vaškūnu. Norime, kad didžioji dalis Lietuvos akademijų dirbtų pagal vieningą ugdymo programą, bet tam reikia, kad jos atitiktų sertifikavimo kriterijus. Jei pavyktų įveikti šį barjerą, sukurti vieningą sistemą, tikiu, kad mums pavyktų atsispirti nuo dugno ir kilti į viršų. Bet tai tikrai ne vienerių metų darbas.