Baigęs magistrantūros studijas išvykau į Londoną ir ten, susiklosčius sėkmingai situacijai, pradėjau dirbti sekmadienio lygos vaikų futbolo mokykloje vartininkų treneriu. Vienintelis dalykas, apie kurį tada galvojau – tai pratimai. Stengiausi sugalvoti kuo įvairesnių ir sudėtingesnių pratimų žaidėjams, naudoti kuo daugiau stovelių ir kito inventoriaus. Vaikams, žinoma, tai patiko, bet man vis nedavė ramybės tai, kad pratimai man nepadeda susikurti rengimo filosofijos, nes stengdamasis atlikti kuo didesnę pratimų įvairovę nesusikoncentruodavau ties technikos ar taktikos veiksmų mokymu, o pagrindinė koncentracija buvo tikslus ir geras pratimo atlikimas. Po 5 mėnesių darbo man pasisekė dar labiau – gavau šansą dirbti profesionalaus futbolo klubo Brentford FC akademijoje vartininkų rengimo treneriu. Tada prasidėjo tikras darbas. Susipažinau su aukšto lygio treneriais ir skautais, dirbusiais tokiuose klubuose kaip Watford, Tottenaham ir net Arsenal. Nuo tada pasikeitė ir mano treniravimo stilius. Pagrindinis klausimas, kurį spręsdavome kiekviename susirinkime būdavo kaip pakelti treniruotės efektyvumą. Ir niekada nei vienas treneris nekalbėjo apie pratimus, kadangi treniruotės esmė ne pratimuose, o trenerio darbe, jo asmenybėje ir jo darbo stiliuje. Mano nuomone, pratimai nepadaro treniruotės efektingos. Ją efektingą padaro treneris, jo veiksmai treniruotės metu bei žaidėjai. Todėl šiame straipsnyje pateiksiu kaip, mano nuomone, pravesti efektingą ir efektyvią treniruotę.

Treniruotės privalo būti pagrįstos žaidybinio tipo pratimais

Vis augantis tyrimų skaičius parodo, jog svarbiausias šiuolaikinio futbolo elementas yra greitis. Žaidėjai nubėga vis daugiau, jų bėgimo greitis vis kyla, kamuolys perdavinėjimas vis greičiau, ir sprendimai privalo būti priimami vis staigiau (Dean,2011).
Neseniai atliktas tyrimas,(Ford,2010) tiriantis Anglijos futbolo akademijas, parodė, jog tik 35% atliekamų pratimų Anglijos futbolo akademijose yra žaidybinio stiliaus ir yra manoma, kad būtent šio stiliaus pratimų trūksta, norint pakelti treniruočių efektyvumą. Dauguma akademijų vis dar renkasi taip vadinamas „kosmetines“ treniruotes, kur žaidėjams yra nurodyta kur bėgti, kuria kryptimi pasuoti kamuolį, kada atsidengti, kada perduoti, o kada varyti kamuolį. Tai neskatina žaidėjų sprendimo priėmimo, o tiesiog ugdo robotus, kurie atlieka mintinai išmoktus veiksmus. Aš visada sakiau, kad lengviau yra atmintinai išmoti eilėraštį nei išspręsti matematikos uždavinį. Visada reikia galvoti kas labiau pravers praktikoje.
Williams ir Hogdes (2005) teigia, kad „Atsižvelgiant į tai jog žaidėjai yra pasiekę būtiną techninio meistriškumo išsivystymo lygį bei yra tam tikrame psichinio vystimosi etape plačiai skelbiama rašytiniuose šaltiniuose. Nepastovios bei kintančios treniruotės privalo pakeisti pastovius treniruočių metodus“
Žaidybinio tipo treniruotės skatina žaidėjus priimti savo sprendimus, surasti išeitį iš susidariusios problemos bei verčia juos dažniau klysti bei mokytis iš padarytų klaidų. Šio tipo treniruotės suteikia papildomos motyvacijos žaidėjams, nes nuolat vyksta varžymasis tarpusavyje, jos yra realistiškos bei labiau, nei kitokio pobūdžio pratimai, artimos žaidybinei praktikai.

Ar būtina pratimų įvairovė?

Nuo pat mano, kaip trenerio karjeros pradžios vienas iš ilgiausiai man ramybės nedavusių klausimų buvo, ar būtina pratimų įvairovė? Tie patys ar kartotini pratimai dažnai tampa nuobodūs, žaidėjai juos išmoksta ir tada lengvai, be jokio iššūkio juos atlieka. Žaidėjai praranda motyvaciją, todėl krenta treniruotės efektyvumas. Nuolat keičiant pratimus, kaip jau minėjau įvadiniame skyriuje, vaikai kartais net nespėja pilnai išmokti pratimo tikslo,o jau pereinama prie kito pratimo. Ypač jauname amžiuje 8-12 metų vaikai greitai viską išmoksta, bet dar greičiau viską pamiršta, todėl būtina kartoti daug mokomų technikos bei taktikos veiksmų. Taigi kaip surasti aukso viduriuką? Manau atsakymas yra gana paprastas – svarbu ne ką darai, bet kaip tai atlieki. Kiekvienas skaitytojas turbūt sutiktų su manimi, kad penkiems kūrybingiems treneriams davus tą pačią žaidėjų grupę ir paprašius žaisti paprasta kvadratą (4v2), jie visi jį pravestų skirtingai. Kiekvienas sugalvotų skirtingų užduočių žaidimo metu, kaip pasunkinti žaidimą ar kaip pakelti žaidimo ritmą ir pan.
Buvęs garsus žaidėjas Kenny Swain, dabar dirbantis trenerio asistentu Liverpool FC futbolo klube, taip pasisakė apie savo darbo patirtį su J. Mourinho; „ Per visą laiką praleistą kartu jis niekada neatliko to paties pratimo antrą kartą. Žinoma, mes privalome kartoti temas, uždavinius bei tikslus. Kai kasdien žaidi pozicinį žaidimą treneris automatiškai kartoja save, tačiau jis kasdien tai atlikdavo su skirtingu prieskoniu, pabrėždamas vis skirtingą tikslą. Jis stengdavosi kiekvieną treniruotę pravesti vis įvairiau.“
Manau kiekvienas treneris neturėtų bijoti kartoti pratimus, bet kiekvieną kartą jis privalėtų iškelti naujus ir skirtingus tikslus, karts nuo karto sunkindamas pratimus, keldamas juos vis į aukštesnį lygį. Treniruotė nebus efektinga jei kasdien kaitaliosime pratimus, arba jei vis kartosime tą patį, bet jei būsim kūrybingi ir kiekvieną kartą vis pridėsim skirtingo prieskonio treniruotei, ji visada bus efektyvi ir efektinga.

Konkurencija, lygiai, pasekmių žinojimas – pratimo pagrindai

Vienas iš svarbiausių efektyvios treniruotės elementų yra aukšta žaidėjų motyvacija. Motyvacija yra ne tik sėkmingos treniruotės, bet ir sėkmingo pasirodymo rungtynių metu pagrindas. Tai kaip treneris gali pakelti žaidėjų motyvacija treniruočių metu?
Konkurencija, varžymasis tarpusavyje. Dauguma treniruočių sukelia konkurencijos lygį tik gale, žaidžiant futbolą. Mano manymų, konkurencija privalo egzistuoti visos treniruotės metu, pradedant nuo apšilimo ir baigiant futbolo žaidimu. Treneriai privalo nuolat stengtis sukurti konkuruojančią aplinką, tada ir treniruotė bus efektyvi, nes kiekvienas žaidėjas nori būti geresnis už kitą. Galimi įvairūs variantai, varžomasi grupėse, vienas prieš vieną, kaip individualūs žaidėjai ar komandomis ir pan.
Lygiai – vienas iš efektyviausių, ypač dirbant su vaikais, bei lengviausiai pritaikomų motyvacijos sukėlimo metodų. Pratimą treneris gali suskirstyti į kelis lygius ir tik tobulai atlikus vieną lygį žaidėjai žengia į sekantį. Vaikam tai prideda daug motyvacijos. Taip pat galima suskirstyti į grupes, tuomet galima leisti grupėm konkuruoti, kuri greičiau pakils į sekanti lygį. Taip pat galima leisti konkuruoti tarpusavyje. Įvairūs variantai priklauso nuo trenerio kūrybingumo.
Kitas labai svarbus efektyvios treniruotės elementas yra pasekmių žinojimas. Treneris visada privalo pabrėžti žaidėjam, kad už sėkmingai ar nesėkmingai atliktą veiksmą bus atitinkamos pasekmės. Tai suteikia prasmingumo atliekamam pratimui. Sportininkai supranta, kad atlikus sėkmingą veiksmą jie bus apdovanoti ir atvirkščiai. Apdovanojimai gali būti įvairūs pvz.: taškai, pagyrimai, lygio pakėlimas ir pan. Už nesėkmingai atliktus veiksmus gali būti atimami taškai, nukeliama į žemesnį lygį ir pan. Labai svarbu, jog atlikus sėkmingą veiksmą treneris pabrėžtų, kas prisidėjo prie sėkmės, o kas prie nesėkmės, bei kodėl taip įvyko (plačiau apie tai žemiau esančiame skyriuje „Kada kalbėti ir ką“).
Visi šie dalykai gali labai greitai ir lengvai sukelti žaidėjų motyvacijos lygį, tačiau treneriai privalo būti atsargūs ir gerai pažinoti savo žaidėjus, nes galimas ir atvirkštinis poveikis. Jei žaidėjas nuolat pralaimi, jis nebesistengs nugalėti, todėl treneris privalo stebėti grupes ir stengtis jog kiekvienas žaidėjas nuolat pajaustų nors truputį sėkmės skonio, neužsistovėtų per ilgai tame pačiame lygyje. Labai svarbu, kad žaidėjai būtų daug daugiau skatinami ir giriami už sėkmingus veiksmus nei baudžiami už nesėkmes. Už sėkmingą veiksmą reiktų pagirti viešai, bet jei žaidėjas veiksmą atliko nesėkmingai (pvz., dėl jo kaltės buvo praleistas įvartis) patartina jam apie pasekmes pasakyti individualiai, kitiem negirdint.
Treniruotės metu treneris privalo stengtis padaryti taip, kad geri žaidėjai dirba su gerais, prastesni su prastesniais, taip silpnesni vaikai turės daugiau šansų būti nugalėtojais, o stipresni vaikai gaus daugiau iššūkių žaisdami prieš savo lygio žaidėjus.

Dėmesio kreipimas į mažiausias smulkmenas

Treneris, planuodamas treniruotę, privalo skirti dėmesio kiekvienai mažytei smulkmenai. Ne vienas treneris kalbėdamas apie vieną geriausių šiuo metu laikomo trenerio J.Mourinho darbo stilių pabrėžė, kad jo dėmesys į smulkiausias detales yra aukščiausio lygio, ir daug kas nėra matęs nieko panašaus dirbant su kitais treneriais. Mano manymu, tai bene svarbiausia efektyvios treniruotės dalis. Planuodamas treniruotę treneris turi apgalvoti mažiausias smulkmenas, tranzicija tarp pratimų turi įvykti per kuo trumpesnį laiko tarpą, bei vienas pratimas privalo turėti tvirtą ryši su kitu pratimu. Planuodamas treniruotę treneris privalo stengtis, kad pratimo atlikimo metu nesusidarytų eilės, nes tai leidžia žaidėjam gauti maksimalų lietimų skaičių. Dar vienas svarbus efektyvios treniruotės elementas yra tai jog į treniruotę privalo būti įtraukti visi žaidimo elementai ir jie nėra atliekami atskirai. Dar kartą pacituosiu žodžius apie J.Mourinho filosofiją : „Futbolo treniruotė privalo būti visapusiška: techninis, taktinis bei fizinis darbas privalo būti įtrauktas į kiekvieną treniruotę ir nei vienas iš jų negali būti atliekamas atskirai“
Treniruotės metu egzistuoja tas pats principas, treneris privalo iš žaidėjų reikalauti aukščiausio lygio pratimo atlikimo. Pratimai privalo nuolatos kelti naujus iššūkius žaidėjams ir neleisti jiems lengvai išsisukti iš situacijos suklydus – taip pas futbolininkus bus ugdomas ir atsakomybės jausmas. Tam pasiekti efektingiausi žaidimai mažuose plotuose todėl, kad žaidėjui suklydus bus prarastas kamuolys, seks smūgis į vartus, bus pelnytas įvartis ir pan.

Skatinti žaidėjus imtis atsakomybės ir priimti savus sprendimus

Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, idealus žaidėjas yra tas, kuris sugeba priimti aukščiausio lygio sprendimus, juos techniškai išpildyti bei visa tai atlieka žaibišku greičiu.
Todėl labai svarbu, kad treniruočių metu žaidėjai turėtų sprendimo priėmimo laisvę ir būtų nuolat skatinami tai atlikti. Williams ir Hodges (2005) teigia: „ Problemos sprendimo būdas, kuris suteikia žaidėjui nuosavybės bei savarankiškumo jausmą ir skatina atsakomybę, gal neturės įtakos greitam ir trumpalaikiui rezultatui, tačiau smarkiai padidins tikimybę ilgam laikui įsiminti išmoktus veiksmus, bei išsaugoti motyvaciją“.
Vienas visų laikų geriausių Chelsea puolėjų G. Zola štai kaip pasisakė apie sprendimų laisvę : „Treneris privalo skatinti žaidėjus ugdyti savyje kūrybingumą ir vaizduotę. Jei žaidėjas bando kažką naujo ir išradingo, treneris privalo jį už tai paskatinti, žaidėjas privalo pasitikėti savimi, jausti paramą iš aplinkinių ir būti drąsus, nuolat bandyti skirtingus sprendimus“.
FC Brentford jaunimo akademijoje treneriai taip pat skatina vaikus priimti kuo daugiau individualių sprendimų, neriboja jų sprendimų laisvės. Visi žaidėjai skatinami būti atsakingais už savo veiksmus, teisingus ar ne. Treneriai skatinami kuo daugiau girti žaidėjus už gerą idėją, nors ji ne visada būna sėkminga. Jauno amžiaus vaikam duodama daug laisvės futbolo žaidimo metu, jiems leidžiama pasirinkti žaidimo taktiką, susiskirstyti į pozicijas ir pan.
Daug dėmesio skiriama žaidėjų individualių uždavinių iškėlimui. Treneriai stengiasi kiekvienam žaidėjui žaidimo metu iškelti individualius uždavinius ir tada jam duodama sprendimų laisvė kaip juos įgyvendinti. Taip skatinama ne tik sprendimų laisvė bei atsakomybės jausmas. Žinoma vieno žaidimo metu treneriui būtų labai sunku kiekvienam žaidėjui iškelti skirtingus uždavinius, todėl rekomenduočiau skirtingom dienom uždavinius kelti skirtingiem žaidėjam. Pvz. : futbolo žaidimo metu pirmadienį – individualūs uždaviniai puolėjams, antradienį – vidurio gynėjam ir pan.

Kada kalbėti, ką pasakyti
Viena svarbiausių treniruotės dalių yra trenerio teikiama informacija jos metu. Aš išskirčiau du verbalinius informacijos perteikimo būdus : A) Treneris – Žaidėjas, B) Treneris – Komanda.
Rekomenduotina kuo daugiau naudoti individualios informacijos perteikimo būdus, tai yra A tipo (Treneris – Žaidėjas) verbalinė formacija. Individualūs pokalbiai tarp trenerio ir žaidėjų gali vykti treniruotės metu, po jos bei prieš ją. Šis tipas leidžia treneriams: treniruotės metu, nestabdant visos grupės, perteikti žaidėjui naudingą informaciją, pataisyti jo klaidas, taip pat individualus pokalbis apsaugo žaidėją nuo nepilnavertiškumo jausmo, nes kiti žaidėjai pokalbio negirdi. Tokiu būdu žaidėjas jausis saugiau, nebijos klaidingai atsakyti į klausymus. Treneris, kalbėdamas su žaidėju, nuolat privalo naudoti kuo daugiau klausymų, o žaidėjas privalo pats surasti atsakymus į juos. Tačiau treneris privalo prisiminti gerą anglišką patarlę „ Nori gero atsakymo, tai geriau užduok gerą klausimą“. Todėl treneris privalo žinoti kokio lygio yra jo žaidėjai ir ar jie tikrai gali žinoti atsakymą. Klausimai negali būti per sudėtingi. Jeigu treneris nori pataisyti žaidėjo neteisingai atliktą veiksmą, ar jo nuomone žaidėjo priimtas sprendimas galėjo būti geresnis, jis privalo naudoti „sumuštinio“ tipo pokalbi : Pagyrimas – pataisymas – paskatinimas.
B tipo verbalinė informacija (Treneris – komanda) dažniausiai rekomenduojama taikyti norint pagirti už gerai atlikta veiksmą. Treneris gali sustabdyti grupę ir paprašyti žaidėjo pakartoti gerai atliktą veiksmą, kad visi matytų, arba garsiai sušukti žaidėjo vardą ir pagyrimą skirtą jam. Tai suteikia daug papildomos motyvacijos žaidėjams, nes jiems smagu būti viešai pagirtiems. Taip pat ją galima taikyti treniruotės gale aptariant su žaidėjas atliktą treniruotę bei jos tikslus uždavinius, ką žaidėjai išmoko.

Pabaigai norėtųsi pridurti jog ne kas kitas, o žaidėjai ir jų darbas treniruotėse daro treniruotę efektinga. Treneriai turi gerai pažinoti savo žaidėjus, kaip jie priima informaciją, kurį geriau nuolatos girti, o kuriam kartais reikia truputėlio kritikos. Svarbu žinoti, kad kiekvieną žaidėją motyvuoja skirtingi dalykai, todėl treneris privalo rinkti asmeninę informaciją apie žaidėjus, ir nebijoti naudoti įvairių tarpusavio bendravimo technikų.
Taip pat treneris privalo nepamiršti, jog senas požiūris apie autoritarinį trenerio įvaizdį jau seniai pripažintas netaisyklingu. Treneris privalo būti atviras ir daugiau mokantis, ir išklausantis nei vadovaujantis. Jis turi stengtis įgauti žaidėjų pasitikėjimą, o ne įbauginti juos. Žaidėjai, jausdami saugią aplinką, visuomet bus labiau išradingesni, nebijos eksperimentuoti, bandyti naujų idėjų ir priimti įvairių sprendimų.
„Aš nuolat stengiuos išlikti toks koks esu, savaitė po savaitės esu toks pat ir su visais žaidėjais elgiuosi vienodai. Svarbiausia mano darbo dalis – elgtis su žaidėjais taip pat kaip aš norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi“ Mick McCarthy Wolverhampton Wanderers FC.

Antrojo modulio tema – treniruotės kūrimas. Šio modulio turinys buvo sudarytas remiantis „4 kampų“ (four corners) modeliu. Kursų trukmė − 32 val.

Kursuose dalyvavo 20 trenerių. Keletas iš jų jau matyti ir pažįstami. Jeigu I-ąjame modulyje didžiąją dalį sudarė palyginti jauno amžiaus treneriai, tai dabar dalyvių amžiaus vidurkis buvo gerokai aukštesnis. Buvo dalyvių, kurie turėjo UEFA A trenerių licencijas. Visoje grupėje buvau vienintelis „legionierius“.

Abiejų modulių metu kurso dalyviai gavo segtuvą, kuriame buvo trys knygutės ir po vieną CD. Viena iš knygelių kiekvienam dalyviui buvo atsiunčiama į namus likus dviem savaitėms iki kursų pradžios. Ją turėjome perskaityti dar prieš kursų pradžią, bei atlikti visas knygelėje pateiktas užduotis.

Daug dėmesio šiame modulyje buvo skirta ir I-jo modulio temoms apžvelgti. Tokiu būdu prisiminėme, kas buvo kalbėta ir dar pagilinome jau turimas žinias. Taip pat daug laiko praleidome diskutuodami įvairiais klausimas: pvz., buvo pateiktas toks klausimas: „Kokį žaidėją pirktumėte dirbdamas „Premier“ lygos klube: Rooney ar Messi? Kokiais argumentais įtikintumėte savo klubo vadovą pirkti vieną iš jų?“ Sutinku, kad klausimas ne visai apie vaikų futbolą, bet to užteko įdomiai diskusijai.

O dabar plačiau apie tai, kas buvo kalbama II-ame modulyje. Kaip ir minėjau šio modulio tema − treniruotės kūrimas. Norint suprasti ir išmokti, kaip reikia sukurti treniruotę, pirmiausia reikia išmanyti tokius dalykus:

• Treniruotės samprata. Treniruotės yra repeticijos ir jose reikia „repetuoti“ tai, ką vėliau reikės atlikti rungtynėse. Kokį rezultatą pasiekiate treniruotėse, tokio tikėtina sulauksite ir rungtynėse.
• Treniruotės spektras. Treniruotę galima patalpinti skalėje, kuri žymi kokio sudėtingumo (lengva / sudėtinga) yra jūsų parengta treniruotė. Nepaisant to, kurioje spektro vietoje atsidurs treniruotė, kiekviena iš jų turi savo privalumus ir trūkumus. Treneriai „vedžioja“ vaikus po šį spektrą aukštyn–žemyn, priklausomai nuo vaikų amžiaus, gabumų, patirties, motyvacijos.
• Įgūdžių lavinimas. Svarbus treniruotės komponentas yra kartojimas. Sportininkai turi skirti ilgas valandas judesių ir veiksmų kartojimui norėdami pagerinti savo pasirodymą rungtynėse.
• Žaidėjų pažinimas. Žaidėjai mokydamiesi naujų įgūdžių keliauja per mokymosi stadijas, tačiau kiekvienas skirtingu tempu ir skirtingu būdu. Visi esame linkę mokytis įveikdami duotą užduotį, pamėgdžiodami, bandydami, klysdami ir gaudami įvertinimą.
• Treniruotės struktūra. Svarbi trenerio darbo dalis – planavimas ir darbo apžvelgimas. Sugebėdami įvertinti praėjusią treniruotę geriau galėsime pasiruošti sekančiai.

Ruošiantis treniruotei reikia apsvarstyti tokius dalykus:

a) dalyviai − koks treniruotėje dalyvaujančių sportininkų amžius, branda, gabumai, patirtis;
b) prioritetai − pažindami savo žaidėjus sugebėsime tinkamai pasirinkti prioritetus, kam skirsime dėmesį treniruotės metu;
c) motyvai − „Kodėl žaidėjai atvyko į treniruotę?“;
d) struktūra − kokia treniruotės struktūra tinkamiausia;
e) įrankiai − įranga, plotas, sąlygos, taisyklės, pratimo pateikimo būdai, intervencija;

Išmanydami visus šiuos dalykus sugebėsime tinkamai suplanuoti ir vesti treniruotę. O tai darydami tapsime efektyviais treneriais.

Treniruotė nėra vien trenerio instrukcijos ir žinių demonstravimas, bet sukūrimos terpės, kurioje jaunieji futbolininkai turi laisvę mokytis ir tobulėti, nes futbolas pateikiamas paprastai ir aiškiai.

Lengva duoti nurodymus, bet ne visada lengva juos įvykdyti, ypač kai nurodymus duoda 35 metų asmuo ir jie skirti 11 metų ar jaunesniam vaikui. Kodėl? Todėl, kad šiuos skirtingo amžiaus žmones skiria skirtingas pasaulio suvokimas ir tai kas vienam gyvybiškai svarbu, kitam gali būti visiškai nesuprantama.

Didelis dėmesys futbole skiriamas rezultatui. Šis rodiklis svarbus suaugusiųjų futbole, bet ar jis svarbus vaikų futbole, kur didžiausias dėmesys turi būti skirtas mokymui?

Daugelis trenerių rungtynių metu žaidžia vietoj žaidėjų, stovėdami už aikštės ribų ir šaukdami ką ir kaip jiems reikia daryti. Toks trenerių elgesys nesuteikia progos patiems žaidėjams priimti sprendimų ir spręsti problemų, kurios kyla rungtynių metu. Tam paaiškinti yra tik viena priežąstis – treneriai nori sumažinti žaidėjų klaidų darymo galimybes tam, kad jų komanda pasiektų pergalę.

Rungtynių metu žaidėjas kas minutę priima 15 sprendimų. Kai kurie iš jų gali būti visai paprasti, tokie kaip: „Aš spirsiu kamuolį dešine koja“. Bet priimdamas tokį sprendimą žaidėjas dar turi pagalvoti apie tokius dalykus:

• Kaip stipriai turiu spirti?
• Kuria dešinės pėdos dalimi spirsiu?
• Kur atliksiu perdavimą?
• Ar atliksiu perdavimą į plotą ar į kojas?
• Ar varžovų gynėjas neperims mano perduoto kamuolio?
• Ar turiu laiko pasiruošti perdavimo atlikimui ar turiu jį atlikti greitai?

Visus šiuos sprendimus žaidėjas turi priimti per labai trumpą laiką. Žaidėjui per 90 minučių gali tekti priimti apie 1350 sprendimų.

Daugelis tėvų taip pat patenka į „nurodymų davimo“ spąstus. Kartais sakoma, kad tėvai bando įgyvendinti savo ambicijas per vaikus. Suaugusieji dažnai dominuoja vaikų užsiėmimuose ir apriboja juos galimybėmis išreikšti savo nuomonę ir neleidžia patiems priimti sprendimų aikštėje ir už aikštės ribų.

Svarbiausias dalykas futbolo žaidėjo lavinime yra sprendimų priėmimas ir problemų sprendimas. Žaidėjus laviname mokindami, o mokymas yra ilgalaikis procesas. Vaikų futbolo rungtynės yra trumpalaikis renginys. Dalis mokymosi proceso. Tai lyg testas, kurio metu žaidėjai gali eksperimentuoti ir suprasti ką jie žino ir ką gali padaryti.

Treneriai ir tėvai priimdami sprendimus už vaikus gauna trumpalaikį apdovanojimą – pergalę. Atimdami iš žaidėjų „galią“, nesuteikiame jiems progos tapti pasitikinčiais savimi, nes treneriai ir tėvai jais nepasitiki. Dėl šios priežąsties vaikams yra sunku priimti teisingus sprendimus ir spręsti žaidybines problemas. Pastarieji du veiksniai yra svarbiausi dalykai vaiko kelyje nuo masinio futbolo link Pasaulio futbolo čempionato finalo.

Rodykime žaidėjams pagarbą, pasitikėkime jais ir leiskime prisiimti atsakomybę. Žaisdami futbolą vaikai save išreiškia kūrybingu būdu. Kiekvienas iš mūsų turime įgimtą poreikį žaisti, ypač vaikai. Tad sukurkime jų žaidimui tinkamą aplinką.

Teorinius užsiėmimus lydėjo ir praktiniai. Jų metu vadovaujami instruktoriaus atlikome įvairius pratimus. Instruktorius paaiškindavo kuo svarbus kiekvienas jų, ko siekiama ir kokias ypatumais pasižymi daromas pratimas atsižvelgiant į „4 kampų“ modelį, t.y. kas būdinga šiam pratimui fiziniame, psichologiniame, techniniame ir socialiniame kampe. Paskutinę kursų dieną buvome suskirstyti į grupes ir kiekviena grupė turėjo pravesti 15–20 min. trukmės treniruotę, kurią įvertindavo kita grupė. Vertintojams buvo išdalinami lapai, kuriuose buvo surašyta į ką reikia atkreipti dėmesį vertinant. Pvz., ar treniruotė realistiška, ar joje yra skiriama laiko mokomo įgūdžio kartojimui ir t.t. Baigus trumpą treniruotę susirinkdavo visa grupė, vertintojai pasakydavo savo pastabas, o vedusieji treniruotę atsakydavo vertintojams į užduodamus klausimus. Tai buvo pagrindinė užduotis norintiems sėkmingai užbaigti kursus ir gauti sertifikatą.

Savo tikslus Anglijoje įgyvendinau. Didžiuojuos ir džiaugiuosi savimi, jog man tai pavyko padaryti. Teliko sugrįžt į Lietuvą ir pratęst darbą VFK „Žiogeliai“. Susikroviau visus savo daiktus į du lagaminus, viename iš jų drabužiai, kitame − knygos apie sportą ir treniravimą. Išvykdamas draugams juokais sakiau, jog tai visas mano turtas.

Anglijoje atsidūriau vasarą. Apsigyvenau mažame Castleford‘o miestelyje netoli Leeds‘o. Įsidarbinau greito maisto restorane „KFC“. Susiradau savo grafystės futbolo asociacijos internetinį puslapį ir sužinojau kokie futbolo trenerių kursai rengiami artimiausiu metu. O tų kursų daug! Mano dėmesį labiausiai traukė tie kursai, kurie buvo skirti 5 – 11 m. vaikų futbolui: Jaunimo Treniravimo Modulis (The Youth Award Modules).

Tai buvo naujovė Anglijoje ir man teko girdėti labai gerus atsiliepimus apie šiuos kursus. Norėdamas į juos patekti turėjau sudalyvauti įvadiniame pristatyme: Futbolo Asociacijos tam tikro amžiaus vaikų treniravimo įžangos modulyje (The FA age appropriate coaching introductory module), kuriame trumpai supažindino su tuo, ko mokysimės šiuose užsiėmimuose. Šio modulio trukmė – 4 valandos.

Pirmąjį etapą įveikiau nesunkiai. Sertifikatas rankoje. Jame klaidingai parašytas mano vardas, bet ne dėl sertifikatų čia atvažiavau. Svarbiausia žinios!

Teko palaukti kol pasirodys informacija kada vyks Jaunimo Treniravimo Modulis 1 (Youth Award Module 1) Vakarų Raidingo FA. Neilgai trukus paaiškėjo jog jie bus rengiami kovo mėnesį, tad man jų laukti teko tris mėnesius.

Kovas. Pagaliau kelionė į Leeds Metropolitan University, Carnagie Sport Centre. Čia vyko pirmasis modulis, kurio pagrindinė tema: kaip sukurti tinkamą aplinką vaikų futbolo treniruotėse. Kursuose dalyvavo 20 trenerių. Du iš jų ne anglai: aš ir kolega iš Kipro.

Kursų metu buvo sukurta labai jauki ir pozityvi atmosfera, kurioje visi treneriai ir dalyviai jautėsi puikiai. Instruktorius vedęs kursus iš karto pasakė, kad jis atėjo ne tik mus mokinti, bet ir mokytis iš mūsų, bei dalintis idėjomis.

Youth Award Module 1 kursų tikslas – suteikti treneriams praktinių ir teorinių žinių kaip tinkamai treniruoti vaikus. Pirmasis modulis vyko du savaitgalius (32 val.) ir jo turinys buvo sudarytas remiantis Anglijos Futbolo Asociacijos „4 kampų“ (Four corners) modeliu:

Keturi kampai yra pagrindinis fundamentas, ant kurio yra statomas vaikų ir jaunimo futbolo treniravimas Anglijoje. Tai pagrindinės sudedamosios futbolo dalys, be kurių jaunieji žaidėjai negali pasiekti pačio aukščiausio lygio. Beje, manau, Lietuvos treneriams įdomiausia ir keisčiausia turėtų būti tai, kad šioje sistemoje taktika nėra akcentuojama kaip vienas pagrindinių elementų.

Kursuose kalbėjome tokiomis temomis:

• Jaunųjų žaidėjų fizinis ir fiziologinis vystimasis;
• Kaip žaidėjai mokosi;
• Efektyvus klaidų taisymas;
• Žaidėjo savęs įvertinimas;
• Motyvacija.

Kursai padarė didžiulį įspūdį ir man pačiam suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, nes pradėjau suprasti ir suvokti savo darbo esmę, bei tai, ko reikia vaikų futbolo treneriui. Pasikeitė požiūris į tai, kaip reikia treniruoti ir mokinti vaikus žaisti futbolą.

Pagrindinė kursų su jaunaisiais žaidėjais mintis yra ta, kad treneris turi atsižvelgti ir tenkinti jų fiziologinius ir psichologinius poreikius. Trenerio darbas nėra parodyti kiek daug jis žino ir supranta. Kiekvienas vaiko vystymosi etapas atsineša tam tikras savybes ir poreikius: saugumo, noro judėti, noro eksperimentuoti, noro žaisti ir t.t. ir t.t. Jei treneris nesugeba to suprasti ir išnaudoti jų kasdieniniame darbe, vaiko progresas bus daug lėtesnis arba iš viso sustos.

Pirmojo modulio metu patyriau daug gerų emocijų ir gavau naudingų žinių apie vaikų futbolą.

Paskutinė diena kursuose. Bendras aptarimas, savarankiškai kiekvieno pravesta 15 min. treniruotė ir instruktoriaus parašas, pažymintis, kad įveikėm visas užduotis.

Užbaigus šį modulį kilo didžiulis noras tobulintis toliau. Sulaukiau naujos savaitės pradžios. Paskambinau į savo grafystės futbolo asociaciją paklausti ar yra likę dar laisvų vietų šiuose kursuose, nes dalyvių skaičius yra ribotas. Man pasisekė. Buvo likusios dar dvi laisvos vietos! Sėkmingai užsiregistravau. Antrojo modulio teko laukti tris mėnesius. Jo laukti tikrai buvo verta, bet apie tai parašysiu kitą kartą.

Lieg’o Standart’o saugas Steven’as Dufuour’as, kuris praeityje buvo siejamas su perėjimu į Manchester United klubą, o šiuo metu rungtyniauja FC Porto ir Utrecht FC bei atakuojantis saugas Dries Mertens’as, žaidžiantis PSV Eindhoven klube yra du aukščiausio lygio žaidėjai, su kuriais dirbo Bruyninckx’as.
“Treneris man suteikė papildomą “pavarą” mano galvoje, kuri mano manymu yra pati svarbiausia”,- teigia Belgijos rinktinės futbolininkas Mertens’as, kurio abiejomis kojomis smūgiuotas kamuolys pasiekia 120 km/h greitį.

Šiuo metu Bruyninckx’as dirba su daugeliu jaunų ir talentingų žaidėjų, o tokie klubai kaip “Lille” Prancūzijoje ir “Espanyol” Ispanijoje nuolat konsultuojasi su šiuo treneriu, ugdydami jaunuosius talentus.
Kai FC Midlesborough ir Belgijos rinktinės saugas Faris Haroun’as ėmė dirbti su Bruyninckx’u, jis visiškai nemokėjo smūgiuoti kaire koja. Po poros metų tuometinis jo klubas Racing Genk FC manė, kad jis yra kairiakojis.

“Michael’o metodai ir filosofija paliečia svarbiausią, bet mažiausiai treniruojamą komponentą dirbant su aukščiausio lygio žaidėjais – smegenis. Jo metodai peržengia dabartinio mokymo ribas ir meta įššūkį tradiciniams sportininkų vystymo įsitikinimams komandinėse sporto šakose. Jis yra pionierius, o dar geriau tai, kad jo metodai gali apimti ir kitas sporto disciplinas”, – teigia žymus teniso treneris Pete McCraw.
Bruyninckx’as šiuo metu treniruoja 68 jaunus futbolo žaidėjus nuo 12 iki 19 metų, kurie priklauso įvairiems profesionaliems futbolo klubams: Mechelen, Westerlo, Anderlecht, Sint-Truiden, OHL Leuven, Vise, KVK Tienen. Jaunieji žaidėjai buvo atrinkti Belgijos futbolo federacijos talentų vystymo programose ir mokosi Redingenhofo vidurinėje mokykloje šalia Briuselio, kuri vaidina labai svarbų vaidmenį Bruyninckx‘o darbe. Bruyninckx‘o metodais žavisi ir buvę Belgijos nacionalinės rinktinės treneriai Paul‘as van Himst‘as ir Robert‘as Waseige. Bruyninckx‘o paskaičiavimais 25% žaidėjų, su kuriais jis yra dirbęs, tapo profesionaliais futbolininkais.
Palyginkime šio vieno trenerio Belgijos futbolo akademijos sėkmę su Anglijos akademijomis, kur, pasak Profesionalių Žaidėjų Asociacijos vyriausiojo direktoriaus Gordon‘o Taylor‘o, iš 600 berniukų, žaidžiančių Premier Lygos klubuose 16-mečių grupėse, 500 palieka futbolą nesulaukę 21-ių metų amžiaus.

„Mes turime liautis galvoję, kad futbolas tik kojos. Įgūdžiai ir sugebėjimai aikštėje gali augti tik tada, kai mes suprantame procesus vykstančius žaidėjų galvose. Tie procesai ir jų treniravimas reiškia geresnį laiko ir erdvės supratimą aikštėje, kombinacijoje su puikiu motorikos funkcionavimu, geresnį situacijų suvokimą ir jų atpažinimą“, – teigia Bruyninckx‘as.

Bruyninckx‘as šią idėją pradėjo vystyti prieš 20 metų. Jo idėjos futbole reiškia, kad smegenys turi atlikti daugybę funkcijų. Jo treniruočių pratimai prasideda gana paprastai, tačiau sudėtingumo lygis visą laiką kyla, taip mesdamas įššūkį žaidėjams, kurie visą laiką turi išlaikyti maksimalią koncentraciją. Kartais žaidėjai yra priversti treniruotis basomis tam, kad pagerinti jų lytėjimo jutimą; kartais jie turi atlikti matematinius veiksmus atlikdami sunkius fizinio parengimo pratimus.

Bruyninkx‘as pirmenybę teikia komandiniams veiksmams prieš individualumą. Tuo tarpu, agresija aikštėje yra slopinama. Žaidėjai treniruotėse nedėvi apsaugų, nes kamuolio atėmimas griūnant yra laikomas paskutinis būdas jį perimti.

„Treneriai privalo žaidėjams pateikti vis naujus pratimus, kurių jie nėra pratę atlikinėti. Jei jūs kartosite pratimus ir užduotis, smegenys įpras su jais susidoroti. Nuolat mesdami įššūkį smegenims ir taip naudodami jų plastiškumą jūs atrasite pasaulį, kurio niekada neisįvaizdavote esant. Kai tik smegenys priima įššūkį, jūs sukuriate naujus junginius ir ryšius kurie duoda neįtikėtinus rezultatus“, – aiškina belgas.
Erdvės suvokimas ir aikštės matymas yra nevystomi jei treneriai treniruotėse neskiria jokio dėmesio periferiniam regėjimui. Šis matymas gali būti treniruojamas tik tada, kai techninis treniravimas vyksta mažose grupėse, o pratimo erdvės organizacija remiasi regėjimo išorės fokusavimu.
Treniruotės sėkmė yra paremta žaidėjų pasiruošimu, erdvės ir laiko jutimu, techninių elementų išpildymu futbolo kontekste, vystant suvokimo supratimą ir futbolo įgūdžius. Žaidėjai išmoksta daug greičiau ir tiksliau, jei skatinimas ir įtvirtinimas to, ką išmoko, yra nuolat palaikomi. Kitaip tariant kartojimas ir pagyros už gerai atliktą darbą yra būtinos.

FC Barcelona klubo žaidėjai per metus kamuolį paliečia 100,000 kartų. Bruyninckx‘as mano, kad žaidėjai turi atlikti 500,000 lietimų su kamuoliu per metus ir atvirai meta įššūkį Gladwell‘o 10,000 valandų taisyklei, nes ji sukelia klaidingus lūkesčius.

Tam, kad treniruotė būtų efektyvi, o smegenys išlaikytų informaciją, ji turi:
• Kelti smalsumą
• Motyvuoti
• Būti įdomi
• Teikti džiaugsmą

Bruyninckx’o nuomone aplinka vystant jaunuosius futbolininkus vaidina didesnį vaidmenį, nei genetika sako. Emocijos yra formuojamos vykstant smegenų veiklai ir padeda išsaugoti informaciją. Michale’as tiki, kad netgi su profesionaliais žaidėjais yra įmanoma pakeisti senai įsišaknijusius elgesio įpročius.
Jo daugiametė patirtis rodo, kad sinchronizuoti pratimai treniruotėse harmonizuoja individualų ir komandinį mokymąsi ir tobulėjimą. Pagrindiniai kertiniai akmenys jo filosofijoje yra:

• Emocijos
• Dėmesys
• Koncentracija
• Motyvacija

Jo treniruočių pratimai dažnai turi dvigubą paskirtį. Pagrindinė idėja pratime yra nuolat kartojama, tačiau kintančioje formoje. Bruyninckx’o idėja yra nuolat keisti treniruočių aplinką – tam tikslui jis naudoja skirtingo dydžio kamuolius, skaičiuotes, klausimus tuo metu kai atliekami pratimai. Kiekviename pratime yra nuolatinė sinchronizacija, tam, kad pagreitinti atliekamą veiksmą.

Jo metodo dalis yra ir Ballritmic, kurio pagalba vystoma koordinacija, judrumas, pasitikėjimas, jėga ir nedominuojanti koja. Ballritmic yra pagalbinė treniruočių priemonė – paprasčiausias futbolo kamuolys tinkle, kuris turi virvelę. Žaidėjui ją laikant, kamuolys niekada neatitolsta nuo žaidėjo daugiau nei per porą metrų.
Visa Bruyninckx’o filosofija eina koja kojon su pirmaujančiais mokslininkais visame pasaulyje, kurie bando pagerinti mokymosi formas, stengdamiesi kaip galima labiau sumažinti laiką, reikalingą įsisavinti tam tikram žinių ir informacijos kiekiui ir naudodami mokymą orientuota į smegenis. Jo tikslas yra įtraukti savo žaidėjus į kelias mokymo sistemas (auditorinę, vizualine, kinestetinę) tuo pačiu metu, kuri užtikrina greitesnį, gilesnį ir efektyvesnį įgūdžių įsisavinimą.

Žemiau pateikiami šio treniravimo metodo video pavyzdžiai:

Ballrythmic Metodas

Ballrytmic komandos pasirodymas

Mes savo metodu sujungiame abi smegenų puses fiziniu aktyvumu, kur mes nuolat stimuliuojame abi mūsų kūno puses. Motorinė stimuliacija tiesiogiai veikia smegenų vystymą ir akademinį intelektą visuose amžiuose. Mes galime sugerti daugiau informacijos greičiau, jei ji yra mums pateikta įdomiai. Teigiamos emocijos dėmesingoje, įspėjamojoje, o tuo pačiu metu ir atsipalaidavimo būsenoje pagerina mokymąsi ir motyvaciją. Neurologė Jessica Grahn iš Smegenų ir Minčių Centro Universiteto Vakarų Ontarijuje teigia, kad visapusis treniravimas yra geresnis nei vienpusis treniravimas. Įvairių krypčių požiūriai veikia, nes jie yra mūsų smegenų sudedamosios dalys. Mes negalime funkcionuoti be savo smegenų, absoliučiai viskas, ką mes betreniruotume, veikia kaip pokyčiai mūsų smegenyse.

FC Barcelona žaidimas yra labai svarbus Bruyninckx‘o filosofijoje, nes jo treniruotėse žaidėjai nuolat juda tam, kad geriau suprastų laiką ir erdvę. Jis aiškina: jei komanda nuolat perdavinėja kamuolį tam tikrais kampais labai dideliu greičiu yra neįmanoma perimti kamuolį. Tam reikalinga didžiulė koncentracija ir kūrybingumas.
Slaven’as Bilic’ius Kroatijos nacionalinės rinktinės treneris teigia – “sistemos futbole miršta, didžiausią reikšmę turi 10 žaidėjų judėjimas aikštėje. Būtent tai pabrėžia Michael’o filosofija – judėjimą ir koncentraciją“.

Žemiau pateikiami Michael’o Bruyninckx’o atliekamų pratimų pavyzdžiai:

Michael Bruyninckx pratimas

Michael Brunynckx pratimas 2

„Aš niekada nesu matęs nieko panašaus futbole, na gal išskyrus Wiel Coerver“,- teigia Eurosporto komentatorius Herman Hobert, primindamas legendinį Olandų futbolo mokyklos įkūrėją ir buvusį Feyenordo trenerį, pravardžiuojamą futbolo Albertu Einšteinu.

„Michael yra tikras įkvėpimas, labai entuziastingas, visada pasiruošęs naujoms idėjoms ir labai draugiškas. Jis žaidėjams suteikia laisvę, bet tuo pačiu nubrėžia jiems ribas, kurių jie negali peržengti. Jis ypatingas tuo, kad nuolat riekalauja labai aukštų standartų ir maksimalios koncentracijos“.

Daugiau informacijos apie šio trenerio metodus, bei pratimų pavyzdžių galima surasti www.youtube.com paieškoje įvedus: Michael Bruyninckx.

Anglija U-21 Europos čempionato finalinį etapą pradės be Jack Wilshere ir Andy Carroll, dviejų jaunų žvaigždžių, kurie į rinktinę nepateko dėl pervargimo ir traumų pavojaus.
Raymondas Verheijenas, tarptautinio lygio treneris ir fizinio parengimo guru, negali atsistebėti tuo. Jis suabejojo Arsenalo FC naudojamais moksliniais metodais ir pareikalavo Arsenal FC pasiteisinti, kodėl Jack Wilshere negali žaisti turnyre, o taip pat paaiškino, kodėl Andy Carroll turėtų prisijungti prie Jordan Henderson, Phil Jones, dano Christian Eriksen, šveicaro Xherdan Shaqiri ir ispano David De Gea šiame turnyre.

R. Verheijenas, šiuo metu dirbantis Velso nacionalinės rinktinės vyr. trenerio asistentu, taip pat yra laisvai samdomas futbolo fizinio paruošimo ekspertas, pareiškė, kad Arsenalo ir kitų Premier Lygos klubų naudojama GPS sistema, nustatanti žaidėjų judejimą aikštėje rungtynių ir treniruočių metu yra netinkama, nes jos paklaida yra apie 10%.

Olandų specialistas įsitikinęs, kad tai išryškina didesnę treniravimo problemą Didžiojoje Britanijoje, kur išsilavinimo trūkumas apie futbolo fizinį paruošimą reiškia, kad tos pačios klaidos yra nuolat kartojamos. Verheijenas 54 kartus atstovavo savo šalį įvairaus amžiaus rinktinėse ir yra įsitikinęs, kad išsekimas negali būti priežąstis, neleidžianti dalyvauti finaliniame turnyre.

Duodamas išskirtinį interviu Goal.com jis sakė: kiekvienas sutinka, kad žaidimas finaliniame turnyre po įtempto ir ilgo sezono nėra idealu, bet tai įmanoma. Dauguma žmonių kaltina rungtynių kiekį sezone, tačiau jei žaidėjai būtų treniruojami laipsniškai priešsezonio metu, vietoj to, kad fizinis paruošimas yra organizuojamas verčiant žaidėjus bėgioti 2-3 savaites, jie būtų fiziškai pasiruošę ir švieži, net sezono pabaigoje. Jei jūs išsekinate žaidėjus dar prieš pirmas Premier lygos sezono rungtynes, tai yra absurdiška. Žaidėjai nuolatos nešiojasi nuovargį su savimi. Prasidėjus sezonui atsikratyti nuovargio yra labai sunku.

Žaidėjai sezoną turėtų pradėti švieži, o viskas, ką treneriai turėtų daryti sezono metu – atstatyti juos tarp rungtynių. Tada ir 60 rungtynių sezone nebus problema. Jei žaidėjai prarado šviežumą dar prieš sezoną, jie neištemps viso ilgo sezono. Jie per anksti pasieks raudonąją zoną.

Arsenal FC sumonatavo GPS informacijos dosje tam, kad parodytų rūpestį keliančią inormaciją apie Jack Wilshere, kaip jis pasiekė kritinį tašką ir yra po didžiule rizika, jei jam būtų leidžiama rungtyniauti U-21 čempionate.

Tarp kitko, Verheijenas nėra patenkintas šia sistema. GPS nėra teisinga sistema aiškina jis. Paklaida leidžiama šioje sistemoje yra mažiausiai 10%. Jei parodymai sako, kad žaidėjas nubėgo 1km, tai gali būti ir 900m. ir 1.1km. Aš dirbu pačiame aukščiausiame futbolo lygyje ir niekada nepriimčiau paklaidos, kuri sudaro 10%. Tai papraščiausiai neįmanoma elitiniame sporte. Aš noriu matuoti faktus, o ne prielaidas. “Taip, tu padarei 60 sprintu, oi ne 55” .

Aš manau, kad GPS turi pagerinti savo tikslumą pirmiausia tam, kad galėtų būti naudojama aukščiausiame lygyje.
Verheijenas mano, kad GPS neabejotinai pralaimi brangesniai sistemai, vadinamai Immotio, kurią naudoja tokie klubai kaip AC Milan, Bayern Munich, Ajax ir PSV Eindhoven. Jis sako, kad su GPS matuojate nuo vieno iki penkių matmenų per sekundę fiksuodami žaidėjo vieta aikštėje. Klubai naudoja ją, nes ji yra nešiojama ir pigesnė. Ją laisvai galima pernešti iš vienos aikštės į kitą. Immotio pateikia duomenis, kurie sudaro 1000 matmenų per sekundę, bet ji nėra transportuojama ir be abejo kainuoja daugiau.

Olandijoje Verheijenas atliko eksperimentą su keturiomis skirtingomis GPS sistemomis. Vienas žaidėjas buvo matuojamas su keturiomis skirtingomis sistemomis tuo pačiu metu ir buvo gauti keturi skirtingi rezultatai. GPS dirba teisingai tik esant linijiniam judejimui. Futbolas nėra vien linijinis judėjimas. GPS tikslumas mažėja mažėjant linijiniam judėjimui. Visi tie vadinami futbolo fizinio paruošimo ekspertai futbole verčiau turėtų pigesnę transportuojamą sistemą, nei tikslią sistemą. Kiekvienas sau iš to gali pasidaryti savo išvadas.

Verheijenas, kurio CV yra tokios darbo vietos kaip Pietų Korėjos, Olandijos ir Rusijos nacionalinės rinktinės, taip pat Barcelona, Chelsea, Manchester City, Sankt Peterburgo Zenito klubai, bei Olandijos Futbolo Asociacija yra pats didžausias futbolo periodizacijos gerbėjas. Jo treniravimo filosofija remiasi moto “mažiau yra geriau” filosofija, ypatinga tuo, kad žaidėjai treniruojami būti fiziškai paruoštiems futbole, o ne tarkim maratono bėgime.

Verheijenas pareiškė savo nuomonę ir dėl Andy Carroll, kuris visą sezoną tai žaidė, tai nežaidė Liverpool komandoje ir praeitame sezone sužaidė 31 rungtynes.
Wilshere ir Carroll be abejo galėjo rungtyniauti U-21 čempionate,- sakė Verheijenas. Jų fizinis paruošimas buvo pakankamas tam, kad galėtų žaisti Premier Lygoje paskutes savaites ar mėnesius.

Jis netgi būtų gavęs naudos dėl žaidimo Europos čempionate, nes būtų papildomai išvystęs savo fizinį pajėgumą po ilgalaikės traumos. Viskas, ką turi daryti Liverpool, tai tuo užsiimti rimtai po jo sugryžimo po čempionato. Žaisk Europos čempionate, pailsėk tris savaites ir po to laipsniškas pasiruošimas sezonui. Carrol būtų pakėlęs savo fizinio paruošimo lygį per tris savaites poilsio, praradęs truputi fizinio paruošimo ir įgavęs šviežumo. Viskas, ką jūs turite daryti priešsezonio metu – lėtai jį integruoti į Liverpool pirmąją komandą.

Po turnyro vasarą žaidėjai sukaupia daugiau fizinio paruošimo, nei priešsezonyje ir turetų susikoncentruoti į šviežumą. Tuo tarpu, kai klubai atlieka priešingą darbą per penkias ar šešias priešsezonio savaites, po Europos čempionato žaidėjams nereikia fizinio paruošimo treniruočių ar dviejų treniruočių per dieną. Viskas, ko jiems reikia, tai yra ideali periodizacija. Kokybė vietoj kiekybės.

Verheijenas, kurio daug žadanti karjera buvo nutraukta, klubu sąnario traumas studijavo sporto fiziologiją ir sporto psichologiją Amsterdamo Free Universitete, kur jo diplominis darbas tapo knyga “Futbolo Kondicionavimas”. Ji tapo Olandijos FA Biblija visiems trenerių kursams.

39 metų treneris, kuris turi UEFA-A lizenciją ir savo nuosavą futbolo akademiją Olandijoje kartu su Guus Hiddink ir Marco van Basten ginčyjasi, kad perdaug fizinio paruošimo trenerių yra atėję ne iš futbolo ir tai mato kaip didžiulę problemą Didžiojoje Britanijoje. Dauguma šalių, kuriose treniruočių proceso planavimas atliekamas futbolo trenerių yra aukštesnis, nei Didžiojoje Britanijoje, aiškina jis. DB treneriai turėtų būti mokomi planuoti savo treniruočių procesą ir sesijas teisingai. Ką mes matome fizinio paruošimo srityje, tai dauguma trenerių klubuose turi fizinio paruošimo trenerius ir fizinis paruošimas yra jų visiska preogatyva. Vyr. treneris atsakingas už futbolą, o fizinio parengimo treneris – už fizinį parengimą.

Olandijoje kiekvienas vyr. treneris yra atsakingas už periodizaciją. Jie atsakingi už visą treniruočių planavimą. Jie turi gilesnį fizinio treniravimo pasekmių techninėse sesijose supratimą. Todėl, kad Verheijeno karjera nutruko anksti, jis yra įsiutęs futbolo žaidėjas, kuris studijavo futbolo fiziologiją ir kuris yra daug efektyvesnis nei tie fizinio paruošimo treneriai, kurie ateina į futbolą iš kitur ir bando studijuoti futbolą. Būtent tas įsiūtis paskatino Verheijeną tapti treneriu. Didžiausia problema futbole yra tai, kad mes turime fizinio paruošimo trenerius, kurie turi futbolo kondicionavimo pagrindus, bet nesupranta futbolo konteksto kuriame jie dirba. Ne kiekvienas sugeba studijuoti futbolą ir išvystyti gilesnį supratimą apie nerašytas futbolo taisykles.

Verheijenas įsitikinęs, kad ambicingi buvę futbolo žaidėjai, kurie nori ateityje dirbti aukščiausiame lygyje, turėtų grižti į mokyklos suolą. Ne kiekvienas gali tapti vyr. treneriu, bet buvę žaidėjai visada nori dirbti aukščiausiame lygyje. Ką jie pirmiausia turėtų daryti – tai tapti specialistais periodizacijoje ar psichologijoje, ar dar kitoje srityje. Tai yra pagrindinis buvusių žaidėjų šansas dirbti dideliuose klubuose arba trenerių asistentais.

Žinoma fizinio parengimo treneriams nepatiks toks dalykas ir jie tai gali priimti kaip grąsinimą. Bet jei buvęs žaidėjas studijuoja tame pačiame universitete kaip ir fizinio parengimo treneris 4 metus, kodėl jis negali būti toks geras kaip ir fizinio parengimo treneris. Nematau tam jokių kliūčių.

Prieš du metus Verheijenas skaitė paskaitą Anglijos Futbolo Asociacijos kvietimu UEFA-Pro licenzijai Koventryje. Jis rašo:“Pietavau prieš savo paskaitą ir pamačiau Gareth Southgate, kuris tuo metu jau keturis metus treniravo Premier lygos klubą. Aš paklausiau su manimi buvusio Anglijos FA atstovo: ar Gareth taip pat skaito paskaitą šiame kurse? Jis atsakė: oi ne, jis vienas iš klausytojų ir studentų. Aš labai nustebau. Kaip Premier Lygos Vyr. treneris gali neturėti PRO licenzijos. Ar tu galėtum vairuoti Anglijoje neturėdamas vairuotojo pažymėjimo?“.

Anglijos požiūris labai skiriasi nuo Verheijeno gimtosios Olandijos, kurią jis laiko lydere trenerių moksluose. Buvę žaidėjai, norintys dirbti aukščiausiame lygyje turi pereiti visas treniravimo laiptų pakopas tam, kad gauti darbą elitinėse pareigose. Pvz. Frank de Boer ir Phillip Cocu tai padarė visai nesenai, o Giovanni van Bronckhrst ir Dennis Bergkamp planuoja daryti. Pirmoji pakopa šiems minėtiems būsimiems treneriams yra U-13 komanda jų klubuose.

Verheijenas taip pat pastoviai “muša bugną” savo Twitterio skiltyje apie būtinybę treneriams sukaupti žinių ir patirties, bei būti atsakingiems už savo žaidėjus. „Žmonės negali pritaikyti to ko jie nežino. Dėl to, kad trenerių išsilavinime yra labai daug spragų, treneriai skęsta tose spragose ir neturi eksperto lygio specializuotis tokiose srityse kaip futbolo fizinis paruošimas, bei nesijaučia atsakingi už žaidėju traumas. Mano pareiga tą nuolat aiškinti per Twitter“, – sako jis. Verheijeno twitter žinutes galite sekti šioje nuorodoje: www.twitter.com/#!/raymondverheije

„Aš jau dabar prognozuoju, kad ateinančiame priešsezonyje visos anglų komandos bėgios aikštėje, miškuose ar parkuose pirmyn ir atgal. Jau pačią pirmą pasiruošimo sezonui dieną treneriai vers žaidėjus bėgti vieną ar dvi mylias. Tai vis dar Anglijos lygis. Versti žaidėjus bėgioti yra priešistorė“,- prideda jis.

Nenuostabu, kad Anglija yra laikoma Europos dinozauru futbole ir kas antri metai atsiduria ant Europos ir Pasaulio futbolo scenos.

Pirmąją straipsnio dalį rasite čia: http://futbolotreneris.lt/2011/02/24/futbolo-igudziu-lavinimas-i-dalis/

Kiekvienas žaidėjas skirtingai tobulėja ir mokosi. Sėkmingas ir susidomėjęs žaidėjas yra labiau linkęs stengtis treniruotėse. Sėkmė turi įtakos tiek progresui, tiek domėjimuisi. Treniruotės duoda pokytį.
Kiekvienos treniruotės svarbiausios savybės yra: kokybė, trukmė, dažnumas, intensyvumas ir specifiškumas. Pasikartojanti, dažna treniruotė yra svarbus komponentas įgyjant futbolo įgūdžių. „Ką“ treniruoti ir tobulinti kai kuriems treneriams yra didžiausia problema. Komandos treniravimui įtaką daro jos pasirinktas žaidimo stilius, kuris yra parinktas trenerio arba nuspręstas žaidėjų su trenerio pritarimu. Pasirinktas žaidimo stilius nusako komandos „požiūrius“, kaip ji pasirenka veikti techniškai, kad pasiektų rezultatą. Žaidimo būdas ir iš anksto numatyta taktika padės įgyvendinti išsikeltus uždavinius.
Ko reikia mokinti jaunus ir tobulėjančius žaidėjus treniruotėse reguliariai ir dažnai? Ką jie turi stengtis suprasti, kad sugebėtų varžytis rungtynėse? Jauniems žaidėjams neturi būti parinktas taktikų, stilių ar strategijų treniravimas. Tad kokių įgūdžių reikalauja kiekvienas žaidimo stilius ir pats žaidimas? Įgūdžiai, kurių reikia mokinti jaunus žaidėjus yra išdėstyti 1 ir 2 paveikslėliuose.
1 pav. Atakavimo įgūdžių klasifikacija jaunimo treniravimo programoms.

2 pav. Gynybinių įgūdžių klasifikacija jaunimo treniravimo programoms.

TRENIRUOČIŲ ORGANIZAVIMAS
1. Visos treniruotės turi turėti tikslą. Treneriai turi skirti laiko treniruotės pasiruošimui ir aiškiai žinoti, ką treniruotėje jis ketina pasiekti. Pvz.: jeigu treniruotės tikslas yra smūgiavimas į vartus, tai visą dėmesį reikia sutelkti į šios technikos mokymą. Būtų netikslinga tokios treniruotės metu žaidėjams duoti instrukcijas, kaip teisingai atlikti perdavimą ir pan.

2. Treniruotės vieta. Kur geriausia rengti treniruotę? Ar naudoti visą aikštę ar pusę, ar dar mažesnius aikštės plotus? Fizinio rengimo treniruotės gali būti rengiamos miškingose/kalvotose vietovėse arba paplūdimyje. Smūgiavimo, skersavimo ir vartininkų pratimai turi būti daromi aikštėje priešais vartus. Visos futbolo treniruotės turi būti atliekamos tokiose vietose, kurios būtų panašios į futbolo aikštę.

3. Treniruotės trukmė. Priklausomai nuo laiko, kiekviena treniruotės dalis turi būti kruopščiai suplanuota atsižvelgiant į turimą laiką. Ilgi ir su futbolu nesusiję apšilimai suryja vertingą treniruotės laiką. Kartais tai, ką treneris ketina pasiekti treniruotėje gali būti padaryta greitai ir efektyviai dėka gero planavimo, organizavimo, mokymo.

4. Žaidėjų skaičius treniruotėje. Tam, kad treniruotė būtų pravesta tinkamai, treneris turi žinoti kiek žaidėjų joje dalyvaus. Prieš treniruotę reikia patikrinti žaidėjų sąrašą ir užtikrinti, kad kiekvienas žaidėjas būtų įtrauktas į prasmingą treniruotę. Žaidėjams turi būti paskirti realūs ir prasmingi „vaidmenys“ ir jie turi praktikuoti tuos įgūdžius ir taktikas, kurias naudoja per rungtynes ir tose aikštės vietose, kuriose ir tikimasi, kad jie bus atlikti. Tokiu atveju, treniruotė bus prasminga ir artimai susijusi su žaidybinėmis situacijomis. Treniruotė tampa „žaidimu-repeticija“ ir tokio scenarijaus reikia siekti kiekvienoje treniruotėje.

5. Žaidėjų amžius, patirtis, gabumai. Treneris visada turi įvertinti realius žaidėjų sugebėjimus. Nerealių uždavinių ir tikslų kėlimas yra laiko švaistymas ir sukelia žaidėjams nusivylimą. Žaidėjų gabumai ir futbolo supratimas turi būti tobulinami protingai. Tikslai, uždaviniai ir organizacinė treniruotės struktūra turi atitikti žaidėjų lygį.

Vasario 26 Marijampolės futbolo manieže įvyko pirmasis futbolo trenerių turnyras „Lietuvos futbolo treneriai 2011″.

Paskutinę dieną turnyre atsisakius dalyvauti Alytaus bei Marijampolės komandoms, į aikštę įžengė Vilniaus, Kauno bei Lietuvos miestelių trenerių komandos. Draugiškai nusiteikę treneriai nusprendė sudaryti dvi komandas ir sužaisti tarpusavio rungtynes.

Rungtynes aktyviau pradėjo Kauno trenerių pagrindu sudaryta komanda. Jie ilgiau kontroliavo kamuolį, rengė vis pavojingesnes atakas, ko pasekoje į Vilniečių vartus krito du greiti įvarčiai. Komandoms apšilus šaltame Marijampolės manieže, žaidimas išsilygino, pasižymėti galėjo tiek vieni, tiek kiti, bet baigiantis pirmajam kėliniui rezultatą sušvelninti ir net išlyginti pavyko Vilniaus trenerių pagrindu sudarytai ekipai. 2-2.

Antrajame kelinyje vaizdas aikštelėje pasikeitė, Vilniečiai pakeitė taktiką ir greitų kontratakų metu sugebėjo pelnyti du įvarčius, 4-2! Reikia pažymėti, kad Vilniaus ekipos vartininkas iš Vilkaviškio Vytautas Paunksnis tądien darė stebuklus, Kaunui užgulus priešininkų vartus, jis sugebėjo neutralizuoti visą pavojų. Tik besibaigiant rungtynėms Kauno treneriams dar pavyko sušvelninti rezultatą. Galutinis rezultatas 4-3 Vilniečių ir Ko naudai.

Po rungtynių visi treneriai buvo pakviesti į turnyro uždarymą. Geriausiu žaidėju be abejonės buvo pripažintas vartininkas Vytautas Paunksnis. Jam ir buvo įteikta nugalėtojų taurė. Kadangi pralaimėjusių čia nebuvo, tai kiekvienas treneris gavo proginius marškinėlius su užrašu „Lietuvos futbolo treneris“.

Po apdovanojimų žodį tarė „Futbolo trenerių asociacijos“ prezidentas Viktoras Osetrovas. Jis pristatė asociacijos viziją, jos tikslus bei uždavinius. Treneriams buvo pasiūlyta tapti „Futbolo trenerių asociacijos“ nariais, tokiu būdu skatinant tarpusavio bendravimą ir futbolo trenerių bendruomenės kūrimą. Dauguma trenerių užpildė prašymus ir tapo pilnateisiais asociacijos nariais.

Taip pat savo mintimis pasidalino treneriai Vytautas Stanevičius (Jonava) bei Laimis Bičkauskas (Kaunas). Treneriai diskutavo dėl galimybės dažniau rinktis į vieną vietą, dalintis idėjomis bei patirtimi. Dauguma trenerių pareiškė didelį norą dalyvauti seminaruose, tobulinti savo žinias. Na o turnyrą buvo nuspręsta rengti kasmet, tuo ir norime pasidžiaugti

Dėkojame galėjusiems dalyvauti treneriams! Jūsų visų dėka Lietuvos futbolas juda į priekį – didžiuokitės savo profesiją!

FutboloTreneris.lt komanda

Straipsnis verstas iš knygos „Science and soccer“ (2003)
Straipsnio autorius: Dick Bate.
Vertėjas: Giedrius Budginas

Trumpai apie Dick Bate:

• Anglijos Futbolo Asociacijos elitinio treniravimo vadovas;
• Buvo Anglijos U-20, U-17, U-18 komandų treneris;
• Turi 30 metų aukšto lygio treniravimo patirtį;
• Buvo Kanados ir Malaizijos Futbolo Asociacijų techninis direktorius;
• Kvalifikacijos:
o UEFA A licencija
o UEFA Pro licencija
o FA Akademijos direktorių licencija
o Ir t.t.

FUTBOLO ĮGŪDŽIAI

Visose sporto šakose vyrauja pažintiniai arba intelektualiniai, suvokimo arba motoriniai įgūdžiai. Futbole vyrauja visos šios trys įgūdžių rūšys, kurios visos atliekamos vienu metu greitai kintančioje aplinkoje. Futbolo įgūdžiai skirstomi į „atvirus“ ir „uždarus“. Atviri įgūdžiai yra tie, kurie atliekami priklausomai nuo išorinių sąlygų, pvz.: varžovų, paraminių žaidėjų, judėjimo, oro, aikštės sąlygų ir pan., t.y. kaip žaidėjas elgiasi priklausomai nuo to, ką jis mato vykstant žaidime. Uždari įgūdžiai – nuosekliai, palaipsniui išmokti judesiai, truputį veikiami aplinkos ir yra laiku atliekami ir koordinuoti. Futbolas yra atvirų įgūdžių žaidimas, reikalaujantis greitų atsakymų į nenuspėjamas situacijas, bet taip pat vyrauja ir uždari įgūdžiai, tokie kaip laisvas baudos smūgis, kampinis ir pan.

Futbolo įgūdžiai – tai teisingų sprendimų priėmimas ir jų atlikimas. Treneris turi mokinti žaidėjus priimti gerus sprendimus ir aprūpinti žaidėjus reikalingais įgūdžiais ir technika, kad žaidėjai atliktų priimtus sprendimus.

Technika – ji apibūdinama kaip santykis ir harmonija, kurią žaidėjas demonstruoja su kamuoliu, t.y. pavienio/atskiro veiksmo atlikimas atskirai nuo žaidimo, pvz.: smūgiavimas arba perdavimas. Techninė treniruotė leidžia žaidėjams atskirai dirbti ties įvairiais žaidimo aspektais: smūgiavimo, perdavimo, kamuolio kontrolės ir pan. Techninėje treniruotėje sprendimų priėmimas yra minimalus ir dažniausiai susijęs su tuom, kaip atlikti pasirinktą veiksmą. Treniruoti techniką atskirose formose nuo žaidimo ar žaidybinių situacijų yra neproduktyvus talentingiems žaidėjams, bet produktyvus pradedantiesiems. Techniškas kamuolio valdymas yra svarbus, tačiau techninė treniruotė turi vykti tokioje aplinkoje, kurioje taip pat reikėtų priimti ir taktinius sprendimus.

Technikos atlikimas arba futbolo veiksmai, tokie kaip perdavimas, driblingas ar smūgiavimas yra dalis įgūdžių atlikimo, svarbūs, bet beverčiai kaip atskiri veiksmai. Tikrasis žaidėjų meistriškumas įvertinamas žaidimo metu, kada jie gali priimti sprendimą kur ir kada atlikti pasirinktą veiksmą. Įgūdis – tai išmoktas gebėjimas sugebėti pasirinkti ir atlikti veiksmą, kurio reikalauja esama situacija. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad įgūdis yra išmoktas gebėjimas, vadinasi treneriai gali jų išmokinti ir juos patobulinti.

Įgūdžio atlikimo kokybę lemia daugelis faktorių, tiek fiziniai, tiek psichiniai. Įgūdžių atlikimas priklauso nuo trijų procesų. Tai informacijos priėmimas, priimtos informacijos analizė ir pasirinkto atsakymo atlikimas. Žaidėjai priima sprendimus remdamiesi suvokimo stimulu (ką jie pastebi ir į ką atkreipia dėmesį kas būtų svarbu jų pasirodymui), kurie išreiškia juos, ypač kamuolio judėjimas, varžovai ir paraminiai žaidėjai. Remdamiesi gauta informacija žaidėjai įvertina esamą situaciją ir galimus variantus prieš pasirinkdami tinkamiausią atsaką į esamą situaciją. Kai pasirenkamas atsakymas, žaidėjas turi jį įgyvendinti norimu būdu. Klaidos atsiranda dėl suvokimo, analizės arba dėl technikos atlikimo. Svarbiausia tai, kad treneriai gali suprasti visus šiuos procesus ir gali juos patobulinti per gerai parengtas treniruotes.

MOKYMASIS

Mokymasis – tai ilgalaikis pokytis elgesyje, patirties rezultatas. Tai elgesio pakeitimas ir jo tobulinimas per patirtį, treniravimąsi ir praktiką. Meistriškas įgūdžių atlikimas yra mokymosi padarinys ir treneris yra atsakingas už tai, kad sukurtų tinkamas sąlygas mokymuisi. Trenerio darbo turinys ir metodai turi būti įdomūs, stimuliuojantys ir sužadinantys norą dalyviams mokintis/treniruotis. O tai padaryti ne visada pavyksta ir profesionalams. Viena iš svarbiausių trenerio pareigų – motyvuoti žaidėjus treniruotis, nepaisant kliūčių ir nuosmukių, kurios gali atsitikti šiame ilgame procese. Be susidomėjimo, paskatinimo ar sužadinimo, bet koks mokymas gali būti naudingas fizine prasme, bet kažin ar jis bus naudingas išmokimo prasme. Kita svarbi trenerio pareiga yra įtikinti žaidėjus, kad jie priimtų ir suprastų treniruočių reikalingumą ir svarbą. Žaidėjų požiūris į treniruotes ir mokymąsi dažnai lemia kaip greitai viskas bus išmokstama. Dalyviai yra linkę mokytis jeigu jiems įdomu ir bet kokia sėkmė turi įtakos tęsiant tolimesnį domėjimąsi.

Treneris turi atsiminti, kad visi žaidėjai skiriasi amžiumi, gabumais, išsivystimo stadija, fizine sudėtimi ir elgsena. Vadinasi, mokymo metodai ir jų taikymas turi atitikti jų poreikius. Vienas iš trenerio sugebėjimų – nuspręsti kokiu lygiu pradėti darbą ir kaip tai pateikti, kad atitiktų tos komandos lygį ir sugebėjimus. Labai dažnai treneriai kelia arba per aukštus arba per žemus iššūkius ir reikalavimus žaidėjams. Treneris visada turi priderinti savo darbo metodus, kalbą, treniravimo lygį ir turinį prie žaidėjų, atsimindamas svarbius žodžius: iššūkis, sudominimas, mokinimas, jeigu jis yra įsitraukęs į mokymą ir žaidėjų sugebėjimų lavinimą ir komandos supratimą. Tikslas turi būti padėti individualiai žaidėjams, grupėms komandoje ir pačiai komandai, kad ji pasiektų savo potencialą kuo pilniau ir efektyviau, kaip įmanomą.

Mokymas yra elgsenos modelio lavinimas, kuris patalpinamas atminties banke, kad vėliau juo būtų galima pasinaudoti. Tikras mokymas sukelia ilgalaikį ir besitęsiantį pokytį elgesyje. Lavinant žaidėjus ir komandą visi šie faktoriai turi būti rimtai apsvarstyti planuojant treniruotes.

TRENIRUOTĖ

Treniruotė – kai repetuojama tai, ko reikalauja žaidimas: žaidėjo pozicinės funkcijos, techninės ir sprendimo priėmimo pareigos, kai jie dalyvauja žaidime. Manoma, kad treniruotė gali būti efektyvi tik tada, kai tai kas repetuojama pagerėja tikslumo, pastovumo, efektyvumo ir kontrolės atžvilgiu. Tai gali būti nusakoma tuo laipsniu, kai žaidėjai tampa mažiau susirūpinę veiksmų atlikimo mechanika ir labiau susirūpinę pačiomis rungtynėmis. Meistriškas žaidėjas neturi sąmoningai rūpintis kiekvienu atliekamu veiksmu, viską jis daro instinktyviai.

Išskiriamos trys svarbios fazės pagal kurias išmokstami įgūdžiai. Pirmoji yra kognityvinė stadija, kurioje žaidėjai turi suprasti kas iš jų yra reikalaujama. Kita yra pereinamoji stadija, kurioje išmokstami atsakymai, klaidos pamažu pašalinamos ir įsivyrauja nauji judėjimo modeliai. Paskutinioji yra autonominė stadija, kai įgūdžio atlikimas nebereikalauja sąmoningos kontrolės, neužtikrintumas pašalinamas ir atliekant įgūdį yra apdorojama mažiau informacijos. Jeigu žaidimas rungtynių metu nepagerėja, vadinasi treniruotės yra neefektyvios.

Trenerio tikslas treniruotėje yra organizuoti ir kontroliuoti žaidėjų mokymąsi bandant ištobulinti labiausiai su žaidimu susijusias ir efektyviausias technikas ir įgūdžius, kurių reikalauja žaidimas. Lavinant teisingus mechaninius veiksmus, tarkim kamuolio perdavimą, ir į tai neįtraukiant tokių aspektų kaip kamuolio priėmėjas, perdavimo nukreipimas į „tikslo“ zoną, perdavimo atlikimo laiką, būtų bereikšmės. Todėl treniruotėje treneris turėtų viską organizuoti taip, kad viskas būtų priartinta prie rungtynių sąlygų. Rengiantis treniruotėms reikėtų laikytis šių rekomendacijų:
• Kiekvieną techniką/įgūdį lavinti „uždaroje“ situacijoje, tokioje formoje ir būklėje, kuri neleistų įsikišti mechaniškam atlikimui. Treniruoti atskirai ir su visa koncentracija sutelkta į „kaip“ atlikti veiksmą. Ši strategija ypač tinkama jauniems žaidėjams, kurie į savo atmintį įtvirtina naujus elgesio modelius arba mokinant naują techniką, kuri nesusijusi su kitomis technikomis.
• Technika/įgūdis tada atliekami besikeičiančioje aplinkoje. Varžovai ir paraminiai žaidėjai, kryptis, tikslas, erdvės apribojimas yra įvedami į mokymą ir šiuos veiksnius treneris turi atsargiai kontroliuoti, kad užtikrintų žaidėjams sėkmės galimybę. Šioje situacijoje žaidėjas turi nuspręsti kada, kur, kaip ir ar naudoti nurodytą įgūdį palaipsniui kintančioje situacijoje. Taip pat svarbu besimokinančiam įvertinti kada nenaudoti išmokto įgūdžio ir atlikti labiau tinkamus ir efektyvesnius veiksmus. Tik atlikdami veiksmus „atviroje“, permainingoje ir staigiai kintančiose treniruočių sąlygose jauni dalyviai išlavins savo supratimą apie žaidimą ir kada ir kur atlikti pasirinktus įgūdžius.
• Nuo paprastos „atviros“ treniruotės, dalyvis turi būti „patalpintas“ į žaidimą arba žaidybines sąlygas. Tokios sąlygos žaidėjo „sprendimų priėmimo“ procesui pasiūlo daugiau pasirinkimų bei kintantį fizinį ir psichologinį spaudimą, kurį atlieka varžovai. Per patirtį žaidėjas gali įsitvirtinti žaidime ir atitikti visus jo reikalavimus. Žaidėjas išmoksta kas veikia ir neveikia, kas naudinga ir ne.

Žaidimo metu treneris gali atpažinti kokios yra žaidėjų ir komandos problemos, o tada sukurti tokias situacijas treniruotėse, kurios žaidėjus „perkeltų“ į rungtynes. Treniruotės perkėlimo į rungtynes procesas suteikia treniruotei specifiškumo Treniruotės specifiškumas paprastai reiškia, kad tai ką darei treniruotėse, tą patirsi ir rungtynėse. Treniruotės specifiškumo principas gali būti apibendrintas tokiais teiginiais:
• Kaip žaidėjai reaguos ir pasirodys rungtynėse priklausys nuo to, ką ir kaip jie darė treniruotėse.
• Kuo labiau bus simuliuojamos žaidybinės situacijos treniruotėse, tuo geriau žaidėjai pasirodys rungtynėse.

Pradinėse mokymosi stadijose treniruotės turi būti paprastos, kad mokyme vyrautų koncentracija ir
sutelktumas. Atstumas, greitis, sąlygos ir situacijos, kuriose žaidėjas veikia turi būti kuo labiau panašios į žaidybines situacijas, tačiau turi būti panaikinti visi trukdžiai, kurie galėtų sukelti nusivylimą ir nepalankiai paveikti įgūdžio atlikimą. Žaidėjai turi būti drąsinami mąstyti ir susitelkti ties vienu dalyku ir jeigu reikia sumažinti veiksmo atlikimo greitį, kad būtų išlavintas „teisingas“ įgūdžio atlikimas.

Kai žaidėjas tobulėja specifinės treniruotės tampa labai svarbiomis lavinant žaidėjus, kurie gali suprasti ir dalyvauti rungtynėse. Žaidėjas turi mokintis ir supažindinti save su visais žaidimo stresoriais, kuriais yra varžovai, varžovų judesiai ir jų artumas, paraminiai žaidėjai, veiksmo greitis ir erdviniai apribojimai. Tik darydami tai žaidėjai išmoks tinkamus ir laiku atliekamus atsakymus į žaidimo sąlygas ir procesus. Treneris turi būti tikras, kad tai ką jis mokina ir kaip tai treniruoja atitinka žaidimo sąlygas.

Žaidėjas žaidime yra įsitraukęs į įvertinimą, nusprendimą ir veiksmą. Jei bent vienas iš šių procesų yra pažeistas, tada žaidėjas sėkmės nepasieks. Treniruotė turi įtraukti žaidėją į tokius pat veiksmus, kurie vyrauja ir žaidime. Klausimas yra kaip to treneriams pasiekti.

Žaidimas apima tris svarbius elementus, kurie tiesiogiai susiję su treniruote. Tai paraminiai žaidėjai, su kuriais dirbama, varžovai, prieš kuriuos rungtyniaujama ir tikslai (kryptys ir ribos). Inkorporuodami šiuos elementus žaidėjai treniruotėje bus įsitraukę į sprendimų priėmimą ir veiksmų pasirinkimą sėkmei pasiekti. Sugebėjimas priimti teisingą sprendimą yra svarbiausias faktorius lavinant meistrišką žaidėją.

Trenerio vaidmuo yra dvejopas: (a) mokinti žaidėjus priimti teisingus sprendimus ir (b) „aprūpinti“ žaidėjus tinkamais įgūdžiais, kurie leistų atlikti pasirinktą sprendimą. Žaidėjai netobulės tik žaisdami futbolą dažnai, nors tai ir padeda. Jie turi būti mokinami, rengiami ir treniruojami prasmingose treniruočių situacijose. Treneriai turi vadovautis tokiais principais:
• Žaidėjai turi visiškai ir entuziastingai priimti tobulėjimo reikalingumą. Be visiško žaidėjo pritarimo tobulėjimas bus nežymus ir ilgai neišliekantis.
• Treneris turi sudarinėti tokias treniruotes, kurios butų efektyvios ir giminiškos žaidybinėms situacijoms.
• Žaidėjai turi žinoti ko jie siekia. Turi būti tikslas ir uždaviniai, kuriuos žinotų visi treniruotės dalyviai. Treniruotės turi būti neilgos trukmės, reguliariai ir dažnai kartojamos.
• Pasirodymas turi būti pakankamai ir objektyviai vertinamas ir žaidėjams turi būti duodamas įvertinimas/atsakas kuo greičiau. Informacija gauta įvertinimo metu tampa patarimų davimu, kuris labai naudinga tęsiant mokymą. Kuo įvairesnis, tikslesnis ir efektyvesnis įvertinimas, tuo treniruotė tampa produktyvesnė.
• Visos treniruotės turi siekti iškeltų tikslų ir reikalauti kokybiško pasirodymo.
• Visos treniruotės turi baigtis „sėkminga gaida“.
• Turi būti aukščiausio panašumo laipsnis tarp treniruočių situacijų ir tikrų situacijų, kuriose ir bus įvertintas žaidėjų meistriškumas, turint galvoje jo amžių, išsivystymo stadiją, kūno sudėjimą ir sugebėjimo lygį.

Šių metų vasario 26 dieną Marijampolės futbolo manieže įvyks futbolo turnyras „Futbolo treneriai 2011“ taurei laimėti.
Organizatorių sumanymu, turnyre turėtų susitikti Lietuvos miestų (ir jų rajonų) trenerių komandos bei viena Lietuvos miestelių rinktinė, į kurią kviečiame aktyviai registruotis mažesnių miestelių trenerius.
Po turnyro visi treneriai turės galimybę aptarti sezono perspektyvas, pasidalinti mintimis bei naujomis idėjomis.

Plačiau apie turnyrą:

Data: 2011 m. vasario 26 d.
Vieta: Marijampolės futbolo maniežas
Laikas:
Registracija: 10:30-11:00
Varžybų pradžia: 11:00
Turnyro formatas:
• Žaidėjų skaičius aikštėje: 6 + vartininkas.
• Rungtynių trukmė: 20 min.

Registracija vykdoma el. paštu futbolotreneris@gmail.com arba tel. 8 657 77711.
Treneriai norintys atstovauti miestelių rinktinei taipogi privalo užsiregistruoti.

Jei TU esi futbolo treneris – nelik abejingas, atvyk palaikyti savo kolegų!

„FutboloTreneris.lt“ komanda

Maiste yra trys skirtingi energijos šaltiniai:

1. Riebalai
2. Baltymai
3. Angliavandeniai

Riebalai:

Aptinkama: mėsoje, pieno produktuose, kiaušiniuose, riešutuose, aliejuje. Riebaluose aptinkama daugiausiai energijos, tačiau organizmas turi dirbti ilgiau ir labiau, nei degindamas angliavandenius, kurie yra pagrindinis energijos šaltinis. Futbolininkai turėtų:

• Atsisakyti nesveiko maisto, tokio kaip riebi mėsa.
• Nevartoti keptos mėsos, geriau valgyti virtą.

Baltymai:

Aptinkama: žuvies, mėsos, daržovių ir pieno produktuose.

• Padeda raumenų augimui ir jėgai. Tai yra būtina kiekvienam sportininkui.
• Baltymai organizmą aprūpina nedideliu kiekiu energijos

Angliavandeniai:

Angliavandeniai yra geriausia energijos rūšis organizmui.

• Esant aerobiniam ir anaerobiniam darbui organizmas daugiausiai energijos gauna iš angliavandenių.
• Yra dvi angliavandenių rūšys – paprasti ir sudėtingi.

Paprastieji angliavandeniai:

Jie randami: cukruje, kuris yra gazuotuose gėrimuose, sausainiuose, saldainiuose, šokolade, vaisiuose ir panašiuose maisto produktuose.

• Organizmas greitai pasisavina šios rūšies angliavandenius ir paverčia į energiją.
• Jei organizmas jų nesudegina, jie tampa riebalais.

Sudėtingiejį angliavandeniai:

Jie randami: visuose duonos produktuose, visuose makaronų produktuose, bulvėse, ruduosiuose ryžiuos, visų kultūrų grūduose ir daržovėse.

• Jie nėra paruošti konvertavimui į riebalus kaip paprastieji angliavandeniai.

Patarimai

Maistas, kurio reikėtų vengti prieš rungtynes:

Labai riebus maistas yra sunkiai virškinamas, todėl riebių maisto produktų reikėtų vengti. Greitas maistas, mėsainiai, dešrainiai, bandelės ir spurgos, bulvių traškučiai, nėra tinkamas sportininkams, nes šie produktai yra labai riebūs, todėl skrandis juos virškins gana ilgai.

• Jei naudosime šiuos maisto produktus prieš rungtynes, rungtynių metu mes turėsime kovoti su troškuliu, todėl futbolininkams reikėtų vengti šių maisto produktų prieš rungtynes.

Dienos prieš rungtynes:

Labai svarbu organizmą aprūpinti angliavandenių turinčiu maistu, kad organizmas galėtų kaupti energiją.

• Angliavandenių aprūpinimas: valgyti reiktų daugiau nei normaliai vartojate sudėtingų angliavandenių. Juos naudoti maždaug 2 dienas prieš rungtynes.
• Tai užtikrins aukštą energijos kiekį jūsų organizme.
• Vartokite ryžius, makaronus. Tai jums padės sukaupti didelį kiekį energijos, kurį galėsite panaudoti rungtynių metu.

Rungtynių diena:

Rekomenduojama iki rungtynių likus trims valandoms nevalgyti, o prieš tai vartoti subalansuotą ir sveiką maistą.

• Per tris valandas organizmas suvirškina maistą ir tinkamai jį pasisavina.

Mitybos patarimai prieš rungtynes

Viena valanda arba mažiau iki rungtynių:

• Vaisių arba daržovių sultys.
• Švieži vaisiai: obuoliai, apelsinai, persikai, greifruktai, bananai.

Nuo dviejų iki trijų valandų prieš rungtynes:

• Švieži vaisiai
• Vaisių arba daržovių sultys
• Duona, riestainiai

Nuo trijų iki keturių valandų prieš rungtynes:

• Švieži vaisiai
• Vaisių arba daržovių sultys
• Duona, riestainiai
• Makaronai ir pomidorų padažas
• Bulvės
• Dribsniai su neriebiu pienu
• Neriebus jogurtas
• Gruzdinta duona su trupučių riešutų sviesto, liesos mėsos arba neriebaus sūrio.

Po rungtynių:

Užkandžiai ir gėrimai su dideliu kiekiu angliavandenių.

• Tai papildys per rungtynes sunaudotą energiją.
• Vėliau taip pat reiktų vartoti sveiką maistą su daug sudėtingų angliavandenių.