Aurelijus Skarbalius: „Padrikai dirbdami mes niekada ir negausime geriausio produkto“
Gegužės 12 d. 45-ąjį gimtadienį atšventęs Aurelijus Skarbalius jau beveik pusmetį darbuojasi Lietuvoje. Kelis dešimtmečius Danijoje praleidęs futbolo specialistas nuo šių metų pradžios treniruoja Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubą. Tuo pat metu jis atidžiai seka ir Utenos „Utenio“ futbolo akademijos veiklą, kurioje pagal paties A.Skarbaliaus parengtą metodiką ugdomi jaunieji futbolininkai.
„Tikrai džiugu matyti, kad keli intensyvaus ir nuoseklaus darbo metai Utenoje jau duoda savo vaisių. Manau, kad Lietuvoje labiausiai trūksta nuoseklumo. Žmonės dažnai klausinėja, kodėl prieš kelis dešimtmečius vaikų treneriai paruošdavo talentingus futbolininkus, kurie po to papildydavo Sovietų Sąjungos čempionatuose žaidusias komandas – Vilniaus „Žalgirį“ ir Klaipėdos „Atlantą“, o dabar mes tokio lygio jaunų žaidėjų nebeturime? Atsakymas gana paprastas. Mano vaikystės metais Sovietų Sąjungoje buvo dirbama labai sistemingai. Toje pačioje Lietuvoje visi vaikų treneriai žinojo, kad geriausi jų auklėtiniai žais „Žalgiryje“ arba „Atlante“. Sporto mokyklose dirbo profesionalūs, aukšto lygio treneriai, o jų grupėse treniravosi geriausi miesto ar regiono amžiaus grupės futbolininkai.
Dabar vien Vilniuje veikia apie 20 futbolo akademijų ar mokyklų, treniruotes lanko tūkstančiai vaikų. Visokių amžiaus, įvairaus pajėgumo, individualaus meistriškumo. Mano laikais Vilniuje arba Kaune 20-30 geriausių konkrečios amžiaus grupės vaikų treniravosi kartu. Tokiu būdu jie gerokai sparčiau tobulėjo, galutiniame rezultate treneriai gaudavo geriausią produktą“, – pokalbyje su futbolotreneris.lt teigė A.Skarbalius.
Kokių pokyčių reikėtų dabartinėje vaikų treniravimo sistemoje?
Viskas juda į priekį. Milžiniškas finansines galimybes turintis futbolas taip pat sparčiai tobulėja. Jau seniai sukurtos treniruočių proceso valdymo metodikos ir technologijos, bet atrodo, kad visa tai yra kažkur kitus, nes Lietuvoje paprasčiausiai nebėra vieningos sistemos. Nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo niekam nerūpėjo sistema, nerūpėjo trenerių licencijavimas, klubų darbo su jaunimu principų organizavimas ir pan. Šiai dienai mes ir matome atitinkamus rezultatus. Kiekviena akademija, mokykla ar klubas vaikų treniruočių procesą organizuoja pagal savo supratimą, norus bei tikslus. Be abejo, skiriasi ir trenerių kompetencija.
Padrikai dirbdami mes niekada ir negausime geriausio produkto. Yra labai aiškios metodikos, nurodymai ko ir kiek turi mokytis treniruotėse vienokio ar kitokio amžiaus vaikai, ką jie turi išmokti, ką turi sugebėti atlikti. Kai mes suprasime, kad reikia ugdyti žaidėją atsižvelgiant į periodizaciją, kad sulaukęs 10 metų jis turėtų pagrindinius technikos įgūdžius, nes taktikos, komandinio žaidimo niuansai šlifuojami tik nuo 15 metų. O pas mus iki šiol labai aukštinamos pergalės. Treneriams ir tėvams svarbiausia, kad jų komanda laimėtų. Kitose Europos šalyse irgi daug kas nori laimėti, bet geriausi futbolo klubai sistemingai eina iš vienos amžiaus grupės į kitą, o jų laimėjimas yra ne komandos pergalės, o kiekvieno treniruotes lankančio vaiko individualūs sugebėjimai. Vaikas turi mokėti smūgiuoti ir atlikti perdavimą ne viena, o abiem kojomis, o tam reikia dirbti tam tikrą valandų kiekį. Didžiausias laimėjimas, kai treneris mato, kad treniruotėse išmoktą technikos elementą vaikas panaudojo rungtynėse!
Bet tam reikia atitinkamo požiūrio, darbo organizacijos. Vaikų treneriai dirba tik su tam tikro amžiaus grupėmis, jie neaugina vaikų nuo 6 iki 18 metų. Vieni yra geresni pedagogai, kiti – futbolo specialistai, bet aprėpti visas amžiaus kategorijas ir tinkamai viską pateikti vaikams vienam treneriui yra faktiškai neįmanoma.
„Utenio“ futbolo akademijoje jau kelis metus treniruočių procesas organizuojamas pagal jūsų skurtą metodiką. Kokie esminiai jos bruožai?
Savo metodiką kūriau semdamasis įkvėpimo iš danų futbolo periodizacija. Utenoje turime tam tikrą periodizacijos lentelę, su rekomendacijomis, kiek laiko reikia treniruotėse skirti vienam ar kitam futbolo elementui treniruoti. Bet tuo pačiu diskutuojame su treneriais, nes norime, kad jie ir patys suprastų kas yra gerai, o kas ne.
Be to, treniruotėse naudojame „Stats4sport“ sistemą, kuri leidžia efektyviau kontroliuoti procesą. Jos pagalba mes galime stebėti ir analizuoti visas treniruotes, o filmuota medžiaga dalinamės su žaidėjais, jų tėvais, kad jie patys matytų, kur dar reikia tobulėti, ką reikia gerinti ir pan.
Ar tai universali sistema? Ar ji gali būti pritaikyta visos Lietuvos mastu?
Reikia atskirti du dalykus: treniruočių metodologiją ir įrankį, kuris padeda kontroliuoti ir įgyvendinti trenerių sumanymus. Metodologijų yra įvairių – danų, belgų, olandų ir taip toliau. Visos jos gana panašios, nes yra bendras sutarimas, ką turi išmokti vaikai treniruotėse iki 9, 13 ar 15 metų amžiaus. Klausimas, ar visi treneriai ir futbolo organizacijos iš tiesų žino, ką vaikai turi išmokti ir ar sugeba pamatyti jų atliekamus veiksmus? Todėl aš ir norėjau sukurti sistemą, kuri verstų kitus galvoti ir kažką daryti.
Kiek žinau, federacija planuoja parengti bendrą metodiką, kurią po to perduos futbolo mokykloms, klubams, organizacijoms. Bet ar treneriai mokės pagal ją dirbti? Kiek futbolo mokyklų, organizacijų turi savo techninį vadovą? Danijoje techninis vadovas žino visus trenerių planus, žino, ką jie planuoja treniruoti per artimiausius metus, pusmetį, mėnesį, savaitę. Jis stebi visas visų amžiaus grupių vaikų treniruotes, bendrauja su treneriais, atkreipia dėmesį į neatitikimus ir pan. O kaip Lietuvoje? Abejoju, kad kas nors panašaus yra. Nes net ir tose pačiose futbolo akademijose ar mokyklose dažniausiai nėra sutarimo dėl vieningos treniruočių sistemos.
Gal mūsų sąlygomis tai yra per sudėtingas uždavinys?
Viską kas yra sukurta Europos šalyse, galima įgyvendinti ir Lietuvoje. Galime ir pas mus sukurti, kad ir „Barcelona“ futbolo mokyklos metodika pagrįstą modelį. Bet klausimas, o koks bus vaikų pasirinkimas? Nes „Barcelona“ sau vaikus renkasi iš visos Ispanijos. Ir bėgant laikui lieka tik geriausi iš geriausių. Aišku, yra klubų, kurie renkasi tik iš konkretaus regiono ir iš jų išspaudžia maksimumą. Pavyzdžių yra įvairių, juos galima pritaikyti ir Lietuvoje. Tik reikia ne kalbėti, o daryti. Tiesa, iš pradžių būtina labai konkrečiai išsiaiškinti treniruočių metodiką, ko mes siekiame kiekviename amžiaus tarpsnyje – ir pradėti dirbti. Be abejo, kad tas darbas duotų vaisių reikia laiko ir pastangų. Reikia ne tik treniruoti vaikus, bet ir rūpintis pačiais vaikų treneriais. Kopenhagos „Brondby“ savo trenerius tobulino ne vienerius metus, galima sakyti, kad jie tuos trenerius nuolat augina, prižiūri. Tokio požiūrio į vaikų bei jaunimo trenerius reikia ir Lietuvos klubams.
Tad nuo ko reikėtų pradėti?
Pirmiausia turi būti iniciatyva iš Lietuvos futbolo federacijos. Reikia pasiekti susitarimą, kuris duotų naudos sporto organizacijoms, kad jos pačios būtų suinteresuotos dalyvauti bendrų treniruočių sistemos kūrimo
ir diegimo veikloje. Žinome, kad nuo šių metų pradžios Lietuvoje veikia vaikų ir jaunimo futbolo akademijų, mokyklų sertifikavimo sistema, į ją įtraukiami ir futbolo klubai. Danijoje taip pat ne vienerius metus veikia analogiška programa, bet joje dalyvaujantys klubai gauna ne tik kokybės žvaigždutes, bet ir po 80 tūkstančių eurų per metus. Už šiuos pinigus jie turi samdytis profesionalų trenerį, kuris tampa visų klubo vaikų ir jaunimo komandų trenerių vadovu. Jis turi prižiūrėti kiekvieną rinktinės žaidėją esantį klube ir palaiko tiesioginį ryšį su visų amžiaus grupių rinktinių treneriais. Jie taip pat turi turėti ir atitinkamą infrastruktūrą – treniruočių aikštynus, bazes, sveikatos priežiūros specialistus ir pan. Lietuvoje sertifikavimo programa lyg ir veikia, bet klubai už tai nieko negauna.
