Artėjant rungtynių pabaigai ir tiksint paskutiniosioms sekundėms aš jau žinau kas manęs laukia. Baigiantis žaidimo laikui nuskambės švilpukas, skelbiantis rungtynių pabaigą. Ir visai nesvarbu ar mano komanda laimėjo ar ne, man visada nutinka tas pats.

Visada žinau, kad man nepavyks to išvengti. Stebiu mane supantį pasaulį ir matau kaip mano komandos draugai puola į glėbį savo artimiesiems. Man taip niekada nenutinka. Žengdamas iš lėto vis labiau artėju prie to, ko niekada neišvengiu. Vaikų futbole neturėtų dominuoti nuolatinė kritika, kaip tai man nuolat nutinka. Visada noriu, kad man būtų taip, kaip ir mano komandos draugams. Gaila, bet kad man taip gali nutikti yra labai mažai tikėtina. Man atrodo, kad žaidžiant futbolą su savo artimiausiais daliniesi geromis emocijomis ir patirtimi. Gal kitiems taip ir yra, bet man ne. Pradedu norėti, kad mano tėvai neateitų žiūrėti rungtynių.

Futbolas nėra baimė ir nuolatinis nerimas. Futbolas tai geros ir pozityvios emocijos, bent jau man taip atrodo… Man patinka tas jausmas, kai aš visas pasineriu į žaidimą, man patinka žaistu kartu su draugais.

Kai artėjau prie savo tėvų, mano žvilgsnis yra nukreiptas į žemę. Įsėdus į automobilį ir išgirdus užsidarančių durelių garsą suprantu, kad vėl patekau į tą nemalonų pasaulį, kuris vadinasi „Kelionė namo“.

Vos pajudėjus pasipila klausimai: Sūnau, kas tau nutiko? Kodėl taip prastai žaidei? Ir dar daug kitų klausimų, kuriuos seka įvairiausi paaiškinimai kaip ir ką reikia daryti aikštelėje. Aš atlošiu galvą, nukreipiu žvilgsnį pro langą ir laukiau kol visa tai baigsis.

Norėjau savo tėvams pasakyti, kad kartais laimiu, kartais pralaimiu. Norėjau pasakyti, kas kaskart žaisdamas aš mėgaujuosi ir visada išmokstu ko nors nauja.

Esu laimingas kai kelionė namo po rungtynių baigiasi, nes tada galiu grįžti į savo mažą ir saugų pasaulį, kupiną vaizduotės ir svajonių. Tas pasaulis, tai mano kambarys.

The Sporting Influencer

Vertė Giedrius Budginas