Buvęs profesionalus futbolininkas, daugkartinis Lietuvos čempionas ir taurės laimėtojas Deimantas Bička nuo 2017 m. spalio eina Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo asociacijos (LVJFA) direktoriaus pareigas. Futbolotreneris.lt prašymu apžvelgęs per metus nuveiktus darbus 46 metų panevėžietis pripažino, kad darbo pradžia buvo labai sudėtinga.

Sprendimą pradėti darbus vaikų ir jaunių futbolo asociacijoje priėmiau sąmoningai, suvokdamas, kad esame ant tam tikro pokyčių slenksčio. Tačiau pirma patirtis buvo sukrečianti. Vos pradėjus dirbti teko apsilankyti Marijampolėje vykusiose vaikų 7 prieš 7 ir 9 prieš 9 finalinėse varžybose. Buvau labai nemaloniai nustebintas negatyvo, kurį varžybose skleidė visų pirma tėvai. Buvo tam tikri niuansai, finalus turėjome organizuoti minimaliomis sąnaudomis, o kai kurie tėvai tuo buvo labai nepatenkinti. Jiems netiko ir asociacijos įsteigti prizai, apdovanojimai ir kt. su futbolu nesusiję niuansai. Mane taip pat šokiravo ir tėvų elgesys, kai kurie akivaizdžiai buvo neblaivūs, elgėsi labai iššaukiančiai. Tada kyla klausimas, kokioje terpėje auga vaikai? Pamenu, kad po tų varžybų rimtai paklausiau savęs, ar man viso to tikrai reikia? Nes ir iki direktoriavimo veiklos turėjau užtektinai. Po to, kai išėjau iš Panevėžio „Ekrano“ vykdžiau individualią futbolo agento veiklą, man ji tikrai gan gerai sekėsi.

Sakyčiau, kad elementarus noras padėti Lietuvos futbolui. Teko bendrauti su įvariais futbolo žmonėmis, prisidėjo ir Aurelijus Skarbalius. Visi supratome, kad mūsų futbolas yra dugne, o jį prikelti galima tik pradėjus rimtai dirbti su vaikais. Supratau, kad būdamas vaikų ir jaunių asociacijoje galiu kažką pakeisti. Be abejo, direktorius nėra politinė figūra, jis organizuoja darbą ir vykdo konkrečias užduotis. Tačiau taip pat matau, kad nuosekliai dirbdamas galiu padėti keisti bendrą požiūrį į vaikų futbolą, galiu prisidėti keičiant visų vaikų ir jaunių futbolo lygų organizacinę tvarką. Daug bendrauju su vaikų treneriais, ieškome bendrų sprendimų, pavyko pasistūmėti į priekį ir su bendra vaikų treniruočių sistema. Iš tiesų, nuveikti galima daug.

Mes organizuojame regionų pirmenybes, buriame regionų rinktines. Kam to reikia? Manau, kad mūsų vaikai per vėlai susipažįsta su rinktinių sistema. Oficialiai Lietuvos futbolo sistemoje į rinktines atranka prasideda nuo 17-mečių. Tačiau daug gabių vaikų atsisveikina su futbolu nesulaukę to amžiaus. Todėl mes siekiame, kad perspektyviausi 14-16 metų žaidėjai iš visų Lietuvos komandų turėtų šansą pasirodyti prieš futbolo specialistus ir žiūrovus, o tuo pačiu, galėtų tapti Lietuvos jaunimo rinktinių kandidatais. Šie žaidėjai atrenkami pagal regioninį principą ir atstovauja Aukštaitijos, Kauno, Vilniaus arba Žemaitijos regionų rinktines. Taip pat, šiuo projektu mes įtraukiame ir jaunus trenerius, kurie vykdo žaidėjų atrankas į rinktines.

Reikia pripažinti, kad regionuose yra labai didelė problema – motyvacijos stoka. Vaikas nori žaisti futbolą, tačiau jam reikia padėti, parodyti, kad sunkiai dirbdamas jis bus pastebėtas, įvertintas, sulauks kvietimų į rinktines. Iš pradžių – regionų, o paskui – ir Lietuvos. Gerai sužaidus jis gauna asmeninį įvertinimą, atkreipia į save futbolo specialistų, trenerių dėmesį, gali sulaukti ir kvietimo į užsienio klubų futbolo akademijas. Tai yra labai svarbi futbolo dalis, nes vaikams reikia žinoti, kad jie kažkam rūpi, kad jie yra įdomūs, turi kažkokias perspektyvas augti ir tobulėti. Tai gali padėti jį išlaikyti futbole, lankyti treniruotes, tobulėti. Vien patekimas į rinktinę vaikui suteikia emocinį postūmį, pakylėja, taip pat suteikia ir vertingos patirties.

Kalbą apie vaikų futbolo padėtį reikia pradėti nuo to, kad šiais metais Lietuvos futbolo federacija pradėjo vykdyti Lietuvos futbolo ugdymo įstaigų sertifikavimo programą. Ir paaiškėjo, kad Lietuvoje nėra nei vienos futbolo mokyklos ar akademijos, kuri atitiktų visus reikalavimus ir kriterijus. Tai reiškia, kad net ir geriausios bei didžiausios šalies futbolo akademijos turi trūkumų, problemų.

Dažnoje mokykloje treneriai su vaikais dirba nuo pirmos iki paskutinės dienos, nėra jokio periodizavimo, pasidalinimo amžiaus grupėmis. Toks darbas yra neefektyvus. Ir pokyčius reikia pradėti nuo to, kad kiekvienoje mokykloje ar akademijoje turi būti griežta periodizacija, o kiekvienas auklėtinis nuo pirmos dienos turi būti įdėmiai stebimas, visa informacija apie jį turi būti sisteminama bent jau pagal penkis esminius skautingo kriterijus. Taip pat reikia darbo nuoseklumo, reikia stiprinti ir puoselėti techninio direktoriaus – arba taip vadinamo trenerių trenerio poziciją futbolo akademijose.

Rimta problema yra biudžetinės vaikų futbolo ugdymo įstaigos. Jos ilgus metus tarnavo valstybės skiriamų lėšų įsisavinimui, jose dirbantys treneriai žinojo, kad jų atlyginimai priklauso nuo komandos rezultatų ir visais įmanomais būdais tų rezultatų siekė. Be abejo, vyksta tam tikri teigiami pokyčiai ir tose įstaigose, bet per lėtai. Rezultatai, o ne individualus vaiko ugdymas, vis dar yra pirmoje vietoje. Atvirai kalbant, lyginant su geriausiomis užsienio šalių futbolo akademijomis mes vis dar esame akmens amžiuje.

Nėra vieno visų vaikų futbolo problemų sprendimo. Reikia sisteminių pokyčių. Pradedant nuo periodizacijos, kai vienas treneris dirba su 7-9 metų vaikais, kitas – su 10-11 ir taip toliau. Tai yra pirmas žingsnis. Ir kai kurios privačios akademijos jau juda ta linkme. Bet ir jos atsimuša į trenerių kompetencijos klausimą.

Dažnai tenka išgirsti, kad net ir į jaunių ar jaunimo rinktines pakviesti futbolininkai turi dideles technikos spragas, nemoka sustabdyti kamuolio, nesugeba atlikti tikslaus perdavimo. Šių futbolo technikos niuansų mokoma 6-12 metų amžiaus grupėse. Ėmėmės iniciatyvos ir pradėjome ieškoti geriausios treniravimo sistemos, kuri tiktų mūsų vaikams. Šių metų pradžioje surengėme seminarą ir supažindinome vaikų trenerius su daniška metodika, kiek vėliau savo treniruočių sistemą pristatė Briuselio „Anderlecht“ klubas. Man asmeniškai nekilo klausimų dėl šios sistemos privalumų, nes teko ne kartą lankytis „Anderlecht“ klube, domėtis jų darbais ir pan. Lietuvos futbolo bendruomenė taip pat pritarė šios sistemos diegimui. Manau, kad tai pats optimaliausias ir giliausias metodas. Tik reikia sugebėti jį pasiimti ir juo tinkamai pasinaudoti.

LVJFA nubalsavo už šį modelį, tam pritarė LFF Techninis skyrius, savo pasiūlymus atsiuntė ir „Anderlecht“ klubo atstovai. Iš esmės, jie yra pasirengę startuoti jau šiais metais. Manau, reikia akcentuoti, kad tai nebus mechaninis programos perdavimas. Dėl to buvo anksčiau kilusios didžiausios problemos. „Anderlecht“ programa yra visos treniruočių sistemos visuma: filosofija, treniruočių procesas, norimo žaidėjo parengimas. Taip pat labai aktuali yra ir internetinė platforma, kurioje galima rasti kiekvienos dienos treniruočių planą. Be abejo, treneriams neužtenka tik mechaniškai perimti treniruočių struktūrą. Svarbiausia – sugebėti tuos pratimus perteikti ir parodyti, kad kiekvienam vaikui būtų aišku, kaip ir ką reikia daryti. Čia yra visa eilė psichologinių niuansų. Labai klysta tie, kurie galvoja, kad programa išspręs visas mūsų bėdas. Jei treneris yra prastas pedagogas, neturi reikiamų psichologinių savybių, nieko ir nebus.

Čia kaip ir universitete. Jei baigi universitetą gerais pažymiais, įsigilinęs į mokslus, būsi geras specialistas. O jei universitetą baigei studijuodamas atmestinai, tik dėl diplomo, turėsi problemų. Tas pats taikoma ir mūsų treneriams. Kai kurie licencijas gauna be jokių pastangų, tiesiog atlikę visus formalumus. Norint dirbti su „Anderlecht“ ugdymo programa iš pradžių reikia į ją įsigilinti, suprasti, kokie yra jos pagrindiniai principai. Ir tik tada tikėtina, kad viskas pavyks. Bet iki tol dar reikia susitvarkyti savo mokyklose ir akademijose, kad jos atitiktų visus sertifikavimo programos kriterijus.

„Anderlecht“ siūloma ugdymo programa apima penkerių metų įdiegimo laikotarpį. Tai tikrai nėra mažai. Bet ir darbų daug: reikia surasti ir apmokyti trenerius, reikia paskirti techninius direktorius, kurių šiuo metu apskritai Lietuvoje beveik neturime. Techninis direktorius akademijoje atitikmuo būtų sporto direktorius futbolo klube. Jis privalo turėti atitinkamas kompetencijas, kad galėtų koreguoti kitų trenerių darbą.

Šiuo metu mes esame gavę „Anderlecht“ pasiūlymą dėl programos įdiegimo. Tačiau mes turime savo viziją, nes žinome, kiek mūsų futbolo akademijų galėtų startuoti su šia programa. Tai tikrai nebus visos Lietuvos futbolo mokyklos. Ugdymo programa veiks tik tada, kai ji bus tinkamai pateikta, su tam tikrais kontrolės mechanizmais ir motyvaciniu paketu.

Anksčiau taip pat buvo bandoma pateikti Lietuvos vaikų futbolo treneriams skirtas užsienio treniruočių programas, tačiau nebuvo priežiūros, nebuvo kontrolės bei skatinimo laikytis tų programų nuostatų. Todėl mes norime pakeisti požiūrį. Su atrinktomis akademijomis bus pasirašoma speciali bendradarbiavimo sutartis, kuria mes įsipareigosime akademijai suteikti tam tikrą paramą, o akademija įsipareigos gerinti savo struktūrą pagal sertifikavimo programos reikalavimus, teikti tam tikrą atskaitomybę, be to, bendradarbiauti su „Anderlecht“ specialistais, kurie vykdytų papildomą treniruočių proceso kontrolę.

Manau, kad esminis permainų aspektas – techninių direktorių pozicijos atsiradimas futbolo akademijose ir mokyklose. Jie turėtų būti savotiškai tarpininkais tarp federacijos, asociacijos ir akademijos. Be abejo, kyla klausimas dėl jų apmokėjimo. Manau, kad šią naštą galėtų dalinti federacija ir konkreti akademija. Toks specialistas matytų problemas iš vidaus, galėtų aiškiai pasakyti, kodėl programa veikia – arba neveikia. Po metų sertifikavimo programa parodytų, kaip vystosi mūsų akademijos, kaip sekasi joms įsisavinti programos nuostatas ir pan. Už tinkamai vykdomą darbą akademijoms turi būti numatytas finansinis atlygis. Toks būtų mūsų siūlomas modelis.

Buvo susitikimai su didžiosiomis Lietuvos futbolo akademijomis, tad pirmame etape turėtų dalyvauti iki 14 futbolo akademijų. Kodėl? Norint keistis, reikia pradėti nuo didžiųjų. Žinau, kad yra labai tvarkingai dirbančių mažų futbolo mokyklų, tačiau mes norime visą energiją ir išteklius koncentruoti į darbą su didžiosiomis, tarp kurių taip pat yra daug probleminių įstaigų. Ir jei mes nepakeisime jų, mes tikrai nepakeisime ir visos šalies vaikų futbolo sistemos.