30Sau

DISKUSIJA: FUTBOLO PADĖTIS IR PLĖTROS GALIMYBĖS SOSTINĖJE

Sausio 24 d. Alt Space konferencijų salėje įvyko kandidatų į Vilniaus mero postą bei kelių rinkimuose į miesto Tarybas dalyvaujančių partijų bei komitetų atstovų diskusija apie futbolo padėtį ir plėtros galimybes sostinėje. Į Futbolotreneris.lt kvietimą atsiliepė Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai partijos narys, Dainius Kreivys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas, Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius, Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovas Aleksej Persijanov, rinkimų komiteto „Judėk, Vilniau“ narys Paulius Malžinskas ir rinkimų komiteto „Gedimino miestas“ kandidatas į mero postą Arūnas Degutis. Dalyvauti diskusijoje ketino Lietuvos socialdemokratų partijos vadovas, kandidatas į mero postą, Gintautas Paluckas, bet susitikime su futbolo bendruomene jis taip ir nepasirodė.

Pasidalinti savo mintimis apie futbolo problemas Vilniuje buvo pakviesti ir dabartinis sostinės meras Remigijus Šimašius bei buvęs meras Artūras Zuokas. Tačiau artėjančių savivaldos rinkimų favoritais įvardinami politikai šio kvietimo apdairiais atsisakė. Kita vertus, už juos kalba nuveikti darbai. 2011-2015 metais Vilniui vadovavęs A. Zuokas futbolo bendruomenei įsiminė oficialiais (ir neoficialiais) pažadais renovuoti senąjį „Žalgirio“ stadioną. Tačiau nei šis, nei kiti mero Zuoko laikais parengti stadiono projektai dienos šviesos taip ir neišvydo. Kita vertus, 2012 m. duris atvėrė Fanų futbolo aikštė, 2013 m. buvo baigti Fabijoniškių gimnazijos aikštyno renovacijos darbai, o 2014 m. prasidėjo aikštės prie Senvagės gimnazijos renovacija. Be to, 2011-2015 metais prie sostinės ugdymo įstaigų buvo atidarytos kelios, drauge su Kūno Kultūros ir Sporto departamentu įrengtos universalios sporto aikštelės. „Siekiame, kad nei vienas rajonas nebūtų nuskriaustas ir turėtų bent kelias sutvarkytas vietas sportui, poilsiui“, – sakė A. Zuokas.

2015 m. pavasarį Vilniaus meru tapęs R. Šimašius per ketverius metus trukusią kadencija ryškesniais futbolui skirtais infrastruktūros objektais taip ir nesužibėjo. Tiesa, 2015 m. rugsėjį būtent jis perkirpo atnaujinto Senvagės gimnazijos stadiono juostelę, o 2017 m. prie Karolininškių gimnazijos pompastiškai pristatė dar vieną sostinės „stadioną“ – mažojo futbolo aikštelę (22 m x 42 m). Visgi, pasak mero, tai buvo ne šiaip maža futbolo aikštelė su geriausia sostinėje danga, o didelių pokyčių pradžia. „Jau kitąmet Karoliniškėse ir Pilaitėje suplanuoti statyti du dengti tarptautinius reikalavimus atitinkantys futbolo maniežai. Be to, kitąmet pradedame visą Vilnių apimsiančią mokyklų futbolo stadionų vejos atnaujinimo programą – atnaujinsime ne mažiau kaip 10 prie ugdymo įstaigų esančių futbolo aikštynų. Futbolo stadionų atnaujinimui ketinama skirti apie 300 tūkst. eurų“, – 2017 m. gruodį ryžtingai pasakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Negalima sakyti, kad meras neįvykdė duotų pažadų. Tiesa, dengtų, tarptautinius reikalavimus atitinkančių maniežų prie Pilaitės gimnazijos ir Ryto progimnazijos 2018 metais taip ir nesulaukėme. Bet statybų darbai visgi prasidėjo, planuojama, kad šiais metais bent jau aikštės su dirbtinėmis dangomis bus įrengtos ir atsivers futbolo mėgėjams. O 300 tūkst. eurų kainavusi olandiškos žolės sėkla tikrai pasiekė 10-ies sostinės ugdymo įstaigų aikštynus – ir rudeniop jie pasipuošė žaliuojančiomis vejomis. Tiesa, mėgautis futbolu ant kokybiškų vejų pavyko tik kelis mėnesius, nes vėlyvas ruduo ir žiema futbolo mėgėjus grąžino ant dirbtinių dangų arba į sporto sales. Paskutiniu R. Šimašiaus kadencijos pasiekimu futbolo infrastruktūros plėtros srityje  tapo praėjusių metų gruodį Naujosios Vilnios mikrorajone prie J. I. Kraševskio gimnazijos atidaryta nauja, Valstybės investicijų programos lėšomis įrengta universalios dirbtinės dangos sporto aikštelė.

futbolo aikštės

Diskusijos metu paaiškėjo, kad ženklių permainų Vilniaus miesto valdžia neplanuoja ir 2019 metais. V.Sinkevičiaus teigimu, bus tęsiamos maniežo statybos prie Pilaitės gimnazijos, taip pat planuojama pradėti pilnų matmenų aikštės įrengimo darbus prie Žirmūnų gimnazijos. Dar 10 aikščių prie ugdymo įstaigų bus apželdintos žole iš Olandijos. Be abejo, visų žvilgsniai taip pat kryps į Nacionalinį stadioną bei jį lydinčios Daugiafunkcinio komplekso statybvietę ant Šeškinės kalvų.

futbolo stadionas

Natūralu, kad Nacionalinio stadiono diskursas vyravo ir visų diskusijoje vyravusių kandidatų kalbose. Pateikiame pagrindines diskusijos dalyvių mintis jų pasisakymų eilės tvarka: apie STADIONĄ, futbolo aikštynus bei projektų finansavimą.

Aleksej Persijanov, Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovas

Nacionalinis stadionas statomas visą mano gyvenimą. Bet taip pat matau, kad ir kita futbolo infrastruktūra Vilniuje faktiškai nepasikeitė, tos pačios aikštelės kaip ir 2005 metais. Prie mokyklos žaisdavome pievoje, nusidažę vartus ant sienos. Tokia pati situacija ir dabar.

Kai futbolo pamatai griūna, vargu ar tikslinga tiesiog pakeisti viso pastato stogą. Turiu omeny, kad 25 tūkstančių vietų stadionas tikrai gražiai atrodys ir įgyvendins kažkieno ambiciją. Bet ar tas vienas stadionas pakeis futbolo situaciją mieste? Puikiai matėme, kiek žmonių susirinko į stadioną, kai Lietuva žaidė su Juodkalnija. Nebuvo nei 5 tūkstančių. Tad ar 25 tūkstančių stadionas pakeis situaciją? Nemanau.

Populiarumo futbolui netrūksta, bet ar jis taps prieinamas mėgėjams, jaunimui,  kaip užimtumas, suaugusiam – kaip aktyvaus laisvalaikio forma, galų gale – senjorams? Manau, kad viską reikia pradėti iš kitos pusės. Reikia pradėti nuo infrastruktūros prie mokyklų atnaujinimo. Vilniuje yra apie 70 mokyklų, tai mes planuotume per kadenciją atnaujinti bent 35 aikštynus. Kiekvienam aikštynui tektų apie 500 tūkst. eurų, o bendra sąmata siektų apie 20 mln. eurų. Kai kur užtektų tik atnaujinti aikštyną, kitur reikėtų perstatyti iš naujo.

Kitas klausimas – „Sportimos“ maniežas. Net ir dirbant didelėje įmonėje išsinuomoti laiką šiame manieže yra tikrai brangu. Jau nekalbant apie vaikų ir jaunimo treniruotes. Mes manome, kad Vilniuje reikalingas dar bent vienas uždaras maniežas. Jam reikėtų dar 10 mln. eurų.

Tačiau ir Nacionalinis stadionas reikalingas. Tik ne dabartinėje vietoje. Teko kalbėtis su architektais, jų teigimu, ant Šeškinės kalvų dideliam stadionui yra netinkama vieta. Nei privažiavimo, nei parkingo prasme. Statyti Nacionalinį stadioną toje vietoje būtų savižudybė. Mes mąstytume apie 10 tūkst. vietų stadioną, atitinkantį UEFA 4-ą kategoriją, o Nacionalinį stadioną reikėtų statyti vėliau ir kitoje vietoje. Gal Vingio parke, arba Pilaitės rajone, prie VSD esančiose laisvose erdvėse, kurias būtų galima atitinkamai išvystyti.

Pinigai. Jų nereikia toli ieškoti. Manau, kad yra vos 10 procentų tikimybė, kad Nacionalinis stadionas bus pastatytas, pagal dabartinį jo projektą. Žinome, kad Vilniaus savivaldybė vien į Šeškinės kalno infrastruktūros sutvarkymą planuoja investuoti 30 mln. Eurų – vadinasi, pinigų jau yra.

Beje, niekas nepaminėjo, bet 2020 m. Lietuvoje – ir Vilniuje vyks pasaulio salės futbolo čempionatas. Šiuo metu sostinėje turime keturis salės futbolui tinkamus aikštynus. Bet rengti aukšto lygio varžybas galime tik vienoje salėje, o kitose – nebent treniruotis. Tai yra dar viena vieta, kur reikia atnaujinti infrastruktūrą, o gal net ir statyti atskirą salę būtent futbolo bendruomenei. Šiuos darbus galėtų finansuoti FIFA, skirdama bent 60 proc. projekto kaštų.

Virginijus Sinkevičius, kandidatas į mero postą, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

Dabartinis Nacionalinis stadionas – tai yra gėdos paminklas Vilniaus miestui ir visoms buvusioms miesto valdžioms. Užaugau šalia to stadiono, per 30 metų vaizdas nei kiek nepasikeitė. Stadiono reikia – tai faktas. Bet jis neišspręs problemų, kalbant apie futbolą Vilniaus mieste ir juo labiau – Lietuvoje. Vilniaus miestas neturi futbolo piramidės, dabar neturi ir čempionų komandos, kurią ilgą laiką turėjo. Tad skaudulių yra daug daugiau.

Visgi, aš palaikau Nacionalinio stadiono statybų idėją, nes viskas yra parengta, kad tos statybos būtų pradėtos. Lėšos yra numatytos iš valstybės investicijos programos, ES paramos ir Vilniaus miesto biudžeto. Ir jų negalima perskirstyti taip lengvai. Stadionas privalo būti pastatytas ir ten privalo įvykti Supertaurės finalas.

Beje, reikia pasakyti, kad bus statomas ne tik stadionas. Šalia jo bus įrengtos ir trys aikštės – viena pilnų matmenų, dvi – pusinės. Taip pat ir maniežas, pilnas Lengvosios atletikos stadionas. Palaikau šio Nacionalinio stadiono projektą, nes darbai jau yra pajudėję į priekį. Jei mes dabar vėl mėtysimės, vėl Novikovas po rungtynių rodys kojas, kaip jis jas nusitrynė ant dirbtinės aikštės. Žmonės neateina į LFF stadioną, nes jiems gėda ateiti į tokį stadioną. Nereikia kaltinti mūsų futbolininkų dėl rezultatų, nes žmonėms tiesiog gėda eiti į tokį stadioną. Manau, kad mums reikia užbaigti Nacionalinio stadiono projektą, be jokių mėtymųsi. Pabaikime, ką pradėjome.

Aišku, Nacionalinis stadionas nesprendžia futbolo prieinamumo problemos. Vilniui dar reikia bent 30-ies stadionų, pirmiausia – dengtų. Nežaiskime su žole, nes mūsų sąlygomis žaisti ant žolės galima tik 4 mėnesius per metus. O ir prižiūrėti ją yra labai sudėtinga. O kai ji yra nuolat trypiama, tai kainuoja papildomus kaštus. Todėl mums reikia dirbtinių aikščių – futbolo mėgėjams, treniruotėms. Ir bent pusė jų privalo būti dengtos.

Kitas klausimas – aikščių ir stadionų valdymas. Štai Vilniaus „Žalgiris“ susitvarkė Senvagės gimnazijos aikštę, bet vilniečiams ji tapo neprieinama. Manau, kad valdymas turi būti vykdomas bendruomeniniu principu ir iš to neturi būti daromas verslas. Islandijoje stadionai yra valdomi bendruomeniškumo principu. Savivaldybė stato (įrengia) aikštes, o jas valdo vietos bendruomenės. Jei norime iš to daryti biznį, tas nesuveiks. Jei į stadioną investuotos savivaldybės lėšos, jis turi būti valdomas bendruomenės, į šį procesu turi įsitraukti ir vaikai, ir suaugę. Nes futbolą mėgsta žaisti visi.

Vilniuje šiai dienai yra apie 28 futbolo mokyklos, be to, yra ir savivaldybės išlaikoma miesto futbolo mokykla. Realiai dauguma tų mokyklų yra tapusios verslu ir pasipinigavimu iš tėvų. Kalbant apie realias futbolo problemas, reikia spręsti ne tik infrastruktūros, bet ir trenerių kvalifikacijos problemas. Jei Vilnius nori grįžti kaip futbolo miestas, jis turi rūpintis ir trenerių kvalifikacija. Žiūrint į kitų metų biudžetą , matome, kad mokyklai yra numatytos lėšos, bet trenerių kvalifikacijai – ne. Jei mums nerūpi treneriai, tai nerūpės ir vaikai.

Paskutinis dalykas. Man labai skaudu dėl Vilniaus „Žalgirio“. Matome, kad Vilniuje visą gyvenimą treniruotes lankęs vaikas turi labai menkus šansus prasimušti į „Žalgirio“ pagrindinę komandą. Turime formuoti futbolo piramidę – nuo vaikų futbolo klubų, III, II ir I lygos komandų. Tik tuomet bus kažkokios galimybės Vilniuje auginti futbolininkus. Ir tuo turi užsiimti savivaldybė. Jei ji „atsifutbolins“ nuo tų klausimų, tai niekas nesikeis net ir pastačius 30 naujų aikščių. Svarbus dalykas – įsitraukimas ir treneriai. Kodėl 5-6 metų vaikų skaičius futbolo treniruotėse yra didžiausias, o paskui jis ženkliai mažėja? Nes nesirūpinama nei trenerių kvalifikacija, nei galimybėmis vaikui kilti.

Pinigai. Manau, kad sporto infrastruktūros naudojimas turi būti apmokestintas. Aišku, nereikia iš to daryti verslo, bet infrastruktūra turi save išlaikyti, taip pat ir joje dirbančius trenerius. Kadangi dabar turime vos keturias futbolo aikštes, tai lengva kelti kainas mėgėjams, kiekvienais metais pridedant po 50 eurų už kvadratinį metą.

Kaip žinia, planuojamas Miesto biudžetas 2019 metams – 611 mln. eurų. Daug ar mažai? Manau, kad mažai. Vėl kalbama apie 10-ies aikščių prie mokyklų renovavimą, tam bus skirta apie 500 tūkst. eurų. Dvi aikštes planuojama sutvarkyti pilnai – įrengiant naują prie Žirmūnų gimnazijos ir užbaigiant Pilaitės gimnazijos aikštyną. Taip pat planuojamas sporto infrastruktūros objektas prie Žemynos progimnazijos. Daugiau objektų nebus.

Bet net 300 mln. 2014-2020 m. Vilniaus miesto investicijoms buvo skirta iš ES struktūrinių fondų. Iki laikotarpio pabaigos liko metai, o iš šios sumos panaudota vos 18 mln. eurų. Tai 6 proc. Kodėl Vilniui nereikia kitų pinigų?

Yra dar žemės mokestis. Kaip manote, kodėl Vilniuje sparčiai auga komercinės paskirties pastatai, bet ne stadionai? Nes mieste yra vienas žemiausių Lietuvoje žemės mokesčių. Talinas surenka 25 mln. eurų iš žemės mokesčio, o Vilnius – vos 3,5 mln. eurų. Tai naudinga tik prekybos centrams, be ne stadionams. O už tuos pinigus būtų galima įrengti naujus aikštynus, darželius ir pan.

Galimybių tikrai yra, bet reikia kelti ir ambicingus tikslus. O dabar apsiribojama smulkiais darbeliais, aikštelių renovavimu. Pagaliau ir Lietuvos vyriausybė yra pasirengusi skirti lėšas. Ji skyrė Kauno stadiono renovacijai, numatė skirti ir Nacionaliniam stadionui, tik prašo užbaigti projektą, pasirašyti galutinę sutartį. Taip vyksta darbai Pilaitėje, yra planų įrengti analogišką aikštę Justiniškėse, Šeškinėje. Bet turi būti sutarimas su savivaldybe.

Manau, kad lėšų 30-iai aikščių per ketverių metų kadenciją Vilniuje tikrai yra. Galima parengti projektus, savivaldybė skirtų žemę. Aišku, per metus to padaryti nepavyks. Galima perskaityti šiek tiek lėšų, nes 2019 m. miesto biudžete yra dar nepaskirstytas 2,5 mln. eurų likutis ir dar 300 tūkst. rezervo.

Paulius Malžinskas, visuomeninio rinkimų komiteto „Judėk, Vilniau“ atstovas

Susitarkime dėl sąvokų. Šiuo metu Vilniuje mes neturime nei vieno stadiono, tik keturias futbolo rungtynėms tinkamas aikštes. Net ir LFF stadionas ne visiškai atitinka stadiono apibrėžimą.

Savo programoje mes pasisakome, kad futbolo infrastruktūra Vilniuje yra nepakankama. Bet mes norime, kad pasikeistų požiūris iš esmės. Nepakanka vien pasakyti, kad mes pristatysime futbolo stadionų ir aikščių. Kas jose sportuos? Reikia suprasti, kad vienas į sveiką visuomenę investuotas euras sutaupo 4 eurus, skirtus visuomenės narių gydymui, sveikatos problemų sprendimui. Jei mes suprasime požiūrį, kad investicijos į žmonių sveikatą atneša didelę ekonominę naudą, atsiras ir futbolo aikštės, ir sporto infrastruktūra plačiąja prasme – salės, dviračių takai, parkai, viešosios erdvės ir pan.

Esminis klausimas – kas visa tai išlaikys? Viena iš pagrindinių savivaldybės funkcijų – užtikrinti miestiečiams galimybę sportuoti. Laisvai rinktis kur ir ką sportuoti. Nes investicija į sveiką žmogų atneša realią ekonominę naudą.

Visi mini Islandijos sporto modelį. Bet kaip ji padarė perversmą? Mokslininkai nustatė, kad pradėjus aktyviai sportuoti sumažėjo socialinės rizikos faktoriai, išsisprendė daug problemų, tada prisijungė Vyriausybė, skyrė lėšų sporto infrastruktūrai – ne tik futbolo aikštėms, bet ir rankinio salėms, todėl islandai dabar puikiai žaidžia rankinį. Apskritai, islandai sportuoja viską kas įmanoma. Bet esmė, kad lūžis įvyko, kai pasikeitė valstybės požiūris ir sporto infrastruktūrą. Manau, kad Vilniuje sporto bazes turi išlaikyti miesto valdžia. Šiuo metu mes turime valstybės lėšomis sukurtą infrastruktūrą, bet norint ja naudotis, tenka mokėti kosminius pinigus. „Sportimos“ manieže valanda kainuoja 200 eurų! O juk „Sportima“ priklausys Švietimo ir mokslo ministerijai. Ir ji iš sportuojančių vaikų plėšia tokius pinigus? Ar tai normalu? Ir tai tik todėl, kad nėra valstybinio požiūrio.

Todėl ir sakau, kad keiskime patį požiūrį.

Pinigai. Visų pirma, nemanau, kad realu Nacionalinam stadionui bei Daugiafunkciui projektui skirtus Vyriausybės ir ES pinigus panaudoti kitai miesto sporto infrastruktūrai. Reiškia, lieka tik 35 mln. iš Savivaldybės biudžeto.

O iš kur gauti dar pinigų? Norime pasiūlyti aiškią idėją. Savivaldybės biudžetas – daugiau nei 600 mln. eurų. Iš tos sumos, beveik 200 mln. eurų savivaldybė skiria viešojo sektoriaus paslaugoms pirkti, per vidinius sandorius. Tai reiškia, kad pvz.: gatvių asfaltavimą perka iš savivaldybei priklausančios įmonės „Grindos“. Ir sumoka daugiau nei tai daro privačios įmonės. Ir taip yra visose savivaldybės įmonėse. Matome, kad tokiu būdų įsavinami pinigai. Manome, kad perkant paslaugas iš privataus verslo, būtų įmanoma kiekvienais metais sutaupyti iki 50 mln. eurų. Tuos pinigus būtų galima skirti sportui, infrastruktūrai, neformaliam vaikų ugdymui ir tam pačiam stadionui.

Mūsų rinkimų komiteto programos šūkis – „Būk vilniečiu“. Manome, kad reikia rasti skatinimo priemonių, kad žmonės nuspręstų registruotis Vilniuje. Be jokios prievartos, savo noru. Tokių, kurie šiuo metu dirba, mokosi ir gyvena Vilniuje, bet registruoti kituose miestuose – yra apie 70 tūkstančių. Paskatinkime šiuos žmones būti miesto piliečiais, nes jie juk naudojasi miesto infrastruktūra, bet mokesčių už ją nemoka.

Dainius Kreivys, kandidatas į mero postą, Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai partijos narys.

Manau, kad reikia pradėti ne nuo Nacionalinio stadiono, o nuo plataus stadionų tinklo, nuo vieno miesto stadiono, nes po „Žalgirio“ stadiono sunaikinimo jo apskritai neturime.

Yra keli pagrindiniai akcentai. Sporto infrastruktūra, bendruomenės įsitraukimas ir treneriai. Normaliomis sąlygomis miestas apsiribotų darbu su bendruomene, valdymu, infrastruktūra ir prieinamumu. Šiai dienai mes neturime nei miesto, nei valstybės politikos. Ir viską pradedame nuo balto lapo.

Pradėkime nuo Nacionalinio stadiono. Nors to pavadinimo ir vengiama. Meras ir jo administracija prašo, kad visas projektas būtų vadinamas Multifunkciniu centru, nes jame yra ne tik stadionas, bet ir gaisrininkų rengimo centras, ir muziejus, darželis ir pan. Visa šio objekto kaina yra apie 100 mln. eurų. Galime sakyti, kad pastatykime šį objektą, o paskui iš kažkur gausime ir daugiau pinigų. Jei valstybė turėtų aiškią sveikatinimo politiką, gal taip ir būtų, pastatę Multifunkcinį objektą, investuotume lėšas ir į kitus sporto objektus. Bet valstybė neturi aiškios politikos, be to, reikia skirti pinigų mokytojams, gydytojams ir visai eilei bendruomenių, kurios turi savo reikalavimus ir norus.

Vilniaus savivaldybė į Multifunkcinį objektą ir jo infrastruktūrą, privažiavimą ir pan. planuoja investuoti apie 30 mln. eurų. Mano žiniomis, paskutinis 15 tūkst. vietų stadionas Europoje buvo pastatytas Rumunijoje, Pešto mieste. Jis kainavo 17 mln. eurų. Tad iš Vilniaus savivaldybės pinigų būtų galima pastatyti du tokius stadionus.

Kitas akcentas. „Akropolyje“ per parą apsilanko 40 tūkst. žmonių. Galime tik įsivaizduoti, kokie bus srautai, jei greta „Akropolio“ atsiras Multifunkcinis objektas.

Finansavimas. Žinome, kad Vyriausybė pasirengusi skirti 34 mln., eurų, dar 30  mln. skirs ES iš struktūrinių fondų. Kaip manote, ar pastačius Nacionalinį stadioną Vyriausybė skirs pinigų stadionams prie mokyklų, dengtiems stadionams ir pan.?

2019 metų Vilniaus miesto biudžete numatyta, kad miesto infrastruktūrai bus skirta 122 mln. eurų, o likę pinigai – valstybės deleguotoms funkcijoms: sveikatos apsaugai, švietimui ir pan. Savivaldybė savo lėšų faktiškai neturi, kiekvienas euras yra milžiniškos reikšmės. Kodėl mes surenkame mažai GPM? Nes bent 80 tūkstančių mieste dirbančių žmonių registruoti ne Vilniuje, tad jų mokesčiai atitenka kitiems. O tai dar bent 25 mln. eurų.

Infrastruktūra. Manau, kad šiai dienai Vilniaus miestas paprasčiausiai negali skirti 30-35 mln. eurų vienam sporto objektui, nes tiek pinigų tiesiog neturi. Ir jei tokia suma vis dėlto bus skirta, tai reikš tik vieną – kad visi kiti sporto infrastruktūros objektai artimiausius kelis metus nebus finansuojami. Ką daryti? Ar skirti viską vienam stadionui, kuriame vyks koncertai, bet nebus žaidžiamas futbolas?

Mes manome, kad vietoje vieno Nacionalinio stadiono (ir Daugiafunkcio komplekso) galima pastatyti 59 sporto objektus visame Vilniuje.

Arūnas Degutis, visuomeninio rinkimų komiteto „Gedimino miestas“, kandidatas į mero postą.

Nesu didelis futbolo fanas. Negalėčiau pažadėti, kad tapęs meru tikrai pastatysiu Nacionalinį stadioną. Nenoriu meluoti. Mes matome daug problemų neformalaus ugdymo ir jaunimo sporto srityse. Visi žinome, kad dabar jaunimas gyvena virtualioje aplinkoje, nepaleisdamas iš rankų išmaniųjų telefonų. Vis mažiau matome vaikų gatvėse ir kiemuose su futbolo, krepšinio, ar kitokiu kamuoliu. Mes nesame už vienos sporto šakos propagavimą. Matome bendrą problemą jaunimo – tiek užimtumo prasme, tiek jo fizinio ugdymo atžvilgiu. Jei bus diskusija, tikiuosi išgirsti, ką šioje srityje galime geriau padaryti vilniečių labui.

 

Sutinku su kolegomis, kad viskas prasideda nuo požiūrio. Jei negalvosime apie jaunimo ir žmonių įtraukimą į fizinę kultūrą ir auklėjimą, mums nepadės niekas. Vienas iš variantų – gerinti sporto infrastruktūrą prie mokyklų. Jei mokyklos yra išlaikomos iš savivaldybės biudžeto, kodėl jos negali daryti įtakos sudarant galimybę ta infrastruktūra naudoti vietoms žmonėms? Kita vertus, nenoriu sakyti, kad viskas turi būti verslas, tik negali būti visiškai nieko nemokamai. Bet koks visiškai nemokamas dalykas žmones demoralizuoja. Aš esu iš verslo, ir žinau, kad nemokami dalykai niekada nepasiteisino. Turi būti kažkoks, bent jau simbolinis mokestis, bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis, atsakomybė, kooperavimasis su mokyklos vadovais, administracija.

Treneriai taip pat negali dirbti vien tik iš entuziazmo. Reikia sugalvoti kažkokius fondus, kurie patenkintų ir jų materialinius poreikius.

Kalbant apie Nacionalinį stadioną, reikia įvertinti įvairius niuansus, o jei jį pastačius toje vietoje bus dar didesnės transporto spūstys, mes turėsime dar didesnes problemas.

Požiūris – į vaikus, jaunimą. O jei bus požiūris, atsiras ir politinė valia. Kai visuomenė pradės sirgti, mes būsime priversti atsisukti veidu ir į jaunąją kartą.

Pinigai. Miestas kaip ir valstybė negali užsiiminėti verslais. Nebent tik valstybiniais. Reikia keisti sąvokas, kad nebūtų jokių paskatų eiti į valdžią, siekiant užsidirbti sau, o ne dirbti miesto žmonėms. Miestas niekada neturės pinigų, jei pinigų srautai bus skirstomi pagal suinteresuotumą ir asmeninius ryšius. Jei nebus motyvų užsidirbti, tokiu atveju, mes politikoje turėsime kitus žmones, nesuinteresuotus asmenine nauda.

Po kandidatų pasisakymų sekusią diskusiją su futbolo bendruomenės nariais, galite išgirsti antroje įrašo dalyje, nuo 1 val. 5 min.

Dalintis:

Komentuoti