Kai prieš gerą penkmetį Lietuvoje futbolo federacijos vadovai norėdavo pateisinti savo prastą žaidimą, dažnai naudodavo mažos šalies kortą ir besdavo pirštu į Vokietiją ar Ispaniją, kur žaidėjų pasirinkimas yra žymiai didesnis.

Viskas pasikeitė, kai 300 tūkstančių islandų tauta savo pavyzdžiu pradėjo įrodinėti, kad tas argumentas yra nieko vertas. Iš pradžių Europos čempionato finalinis etapas, vėliau Pasaulio čempionato finalinis etapas – tai yra tie dalykai, apie kuriuos mūsų šalis kol kas gali tik pasvajoti.

2018 metų planetos pirmenybės jau ties finišo tiesiąja, o šiame tekste lietuvio Evaldo akimis, gyvenančio Islandijoje, islandų išgyvenimai per tą karščiausią futbolo mėnesį per ketverius metus.

„Mane sužavėjo tai, kad iškritus jų mylimai rinktinei, nesijautė jokio nusivylimo, niekas niekam nežėrė priekaištų ir pan. Jautėsi pasididžiavimas savo šalimi, didžiulis palaikymas, tikėjimas komanda. Tai yra dalykai, kurių mes lietuviai turėtumėm pasimokyti“, – kalbėjo pašnekovas.

„Islandija pirmą kartą istorijoje pateko į Pasaulio čempionatą, todėl debiutines jų rungtynes su Argentina visiems buvo privalu pamatyti. Į barus patekti buvo neįmanoma, todėl tas rungtynes žiūrėjau mieste per didelį ekraną. Oras buvo siaubingas – lijo, pūtė stiprus vėjas, tačiau tai neatbaidė žmonių nuo reginio.

Man patiko tai, kad žmonės realiai vertino situaciją ir, dar prieš čempionatą, nepuolė savo rinktinės vadinti naująja pasaulio čempione. Daugelis spėjo, kad islandams bus sunku, tačiau jie priešinsis ir neleis būti triuškinami.

Apskritai, galingai atrodė pats pasididžiavimas savo šalimi – visur pilna atributikos, vairuotojai išsidažę islandų vėliavos spalvomis, vaikai darželiuose aprengti rinktinių aprangomis.. Jautėsi tikra šventė“, – pasakojo Evaldas.

Islandijos rinktinei kelias nebuvo rožėmis klotas. Viskas pasiekta per viziją ir tos vizijos įgyvendinimą. Tarkime, Lietuva turi viziją, kad 2020 metais futbolas būtų populiariausia sporto šaka šalyje. Tačiau kas per aštuonerius metus buvo padaryta, kad tai atsitiktų? Islandijoje – atvirkščiai. Kiekvienas žodis buvo pasvertas ir kiekvienas turėjo elgtis taip, kad tas žodis virstų tiesa.

„Galbūt, daug kam atrodo, kad viskas įvyko labai greitai, tačiau tai netiesa. Pagrindiniai pamatai dabartiniams rezultatams buvo sudėti 2000 – aisiais metais. Tuomet buvo sutvarkyta visa infrastruktūra, padarytos šildomos dirbtinės aikštės, pastatyti maniežai, miniaikštelės prie mokyklų ar net gyvenamųjų daugiaaukščių namų. Jų tikslas buvo toks, kad futbolą būtų galima ištisus metus.

Antras žingsnis – trenerių kvalifikacija. Jiems buvo suteiktos visos sąlygos mokytis. Dabar prabėgus tiek laiko, futbolo treneriai Islandijoje yra labai vertinami. Islandai iš prigimties yra stiprūs, todėl dabar didelis dėmesys skiriamas technikai.

Grįšiu prie infrastruktūros – šioje nedidelėje šalyje yra septyni dengti normalių matmenų maniežai, dar šešios pusės dydžio dengtos aikštelės, 24 – dirbtinės dangos aikštės, 6 – pusės dydžio dirbtinės aikštelės, 154 – dirbtinės dangos mini aikštelės ir 148 natūralios dangos aikštės.

Dar 2003 metais nei vienas Islandijos treneris neturėjo UEFA A ar UEFA B trenerio licencijos, šiemet jau yra 669 treneriai su UEFA B, 240 – su UEFA A ir 17 – su UEFA PRO licencija.

Islandams šis Pasaulio čempionatas baigėsi anksti. Sklinda kalbos, kad pačioje komandoje atmosfera buvo kiek prastesnė nei prieš dvejus metus, kai komanda pateko į Europos čempionato ketvirtfinalį. Tačiau kaip ten buvo – jau istorija. Islandai su nekantrumu jau laukia rugsėjį atvyksiančios Belgijos rinktinės į Reikjaviką. Kad ir kaip susiklostys tos rungtynės, susidomėjimas šalyje jomis bus maksimaliai didelis.