Futbolo tėvai
06Bal

Laiškas tėčiui

Brangus, Tėti,

Po rungtynių bijojau tau į akis pasakyti, bet gal tu geriau kurį laiką neateik žiūrėti kaip aš žaidžiu. Nes matau, kad tau mano žaidimas nesuteikia jokio džiaugsmo, o ir manęs paties tavo buvimas rungtynėse nedžiugina. Kai buvau jaunesnis, man labai patikdavo, kai tu stebėdavai kaip aš žaidžiu, bet dabar noriu, kad tavęs rungtynėse nebūtų. Manau, kad aš pradedu nekęsti žaisti futbolo. Gal net baigsiu lankyti treniruotes. Tikriausiai tu galvoji kodėl aš taip turėčiau pasielgti.

Šiandienos rungtynių metu aš girdėjau tave iš tribūnų. Galvojau, kad tu mane savo šūkiais palaikai, bet iš tikro viskas buvo atvirkščiai. Tu treniravai. Tu šaukei ant kitos komandos žaidėjų, trenerių ir teisėjų. Taip pat girdėjau kaip šūkaudavai vos tik gaudavau kamuolį. Tikiu, jog tu galvoji, kad taip elgdamasis man padedi, bet taip nėra. Tu mane tiesiog trikdai.

Tėvų elgesys rungtynėse

Mane trikdo, kai tu treniruoji mane stovėdamas prie šoninės linijos. Kai aš žaidžiu futbolą man reikia priimti daug sprendimų per trumpą laiką. Varytis kamuolį ar atlikti perdavimą? Daryti skersą perdavimą ar smūgiuoti į vartus? Bėgti į priekį ar atsitraukti atgal? Kur mano komandos draugai? Kur gynėjai? Visus šiuos sprendimus bandau priimti vos atgaudamas kvapą ir bandydamas išsivaduoti iš varžovų gynėjų. Ir kai visa tai vyksta, tu nori, kad aš girdėčiau ką tu man šauki? Man atrodo, kad ir ką aš bedaryčiau, ar tai būtų gerai ar blogai, tu vis tiek ant manęs šauksi. Neįmanoma tuo pačiu žaisti ir klausytis tavęs.

Mane labai trikdo tai, kad vienu metu ir tu, ir treneris man duodate skirtingus nurodymus. Negaliu vienu metu jūsų abiejų klausytis. Labai dažnai būna, kad tai ką tu man sakai, nesutampa su tuo, ko treneris manęs moko treniruočių metu. Mano treneris nori, kad nuo savų vartų žaidimą pradėtume perdavimais, o tu vis šauki, kad išspirčiau kamuolį toli į priekį. Mano treneris skatina mane žaisti vienas prieš vieną, o tu nori, kad aš kuo greičiau atsikratyčiau kamuolio. Mano treneris ragina atlikti žemą perdavimą į kojas, o tu šauki, kad spirčiau aukštą perdavimą puolėjams, kurie dėl jo kovotų arčiau varžovų vartų. Taigi, kad ir ką bedaryčiau, ant manęs šaukia arba treneris, arba tu. Dar blogiau būna tai, kad prie tavo šūksnių prisijungia ir kiti tėvai. Tada aš patiriu didžiulį stresą, o tai visai nemalonus jausmas.

Man sunku pakelti ir tai, kad tu šauki ant teisėjų, o tai labai keista, nes juk tu mane mokai, kad mokytojus, trenerius ir kitus vyresnius žmones reikia gerbti. Tėti, juk kai kurie tie teisėjai tėra tik vaikai, kurie eina į tą pačią mokyklą kaip ir aš. Aš sutinku juos mokyklų koridoriuose ir man tada būna tokia gėda. Ar šauktum ant manęs taip jeigu aš bučiau pradedantysis teisėjas? Netgi tada kai teisėjai yra teisūs, tu stovėdamas toli nuo aikštės ir ne viską matydamas, vis tiek šauki ant jų, kad neva jie blogai teisėjauja. Aš tiesiog norėčiau, kad tu man leistum žaisti, treneriui treniruoti, o teisėjui teisėjauti. Tada visi darytume tai, kas kiekvienam priklauso.

Mane trikdo tai, kad praėjus kelioms valandoms po rungtynių, tu vis dar esi nusiminęs dėl pralaimėjimo. Kiek tau reikia laiko, kad išgyventum pralaimėjimo liūdesį ir pyktį? Juk tai aš, kuris žaidžiau rungtynėse, ne tu. Juk kai žaidžiame prieš geras komanda būna, kad kartais laimi, kartais pralaimi. Na taip, mes pralaimėjome, bet dabar svarbiausia žiūrėti į priekį ir ruoštis kitoms rungtynėms. Niekaip nesuprantu, kaip tavo pyktis gali man padėti ruošiantis kitoms rungtynėms. Man atrodo, kad dėl tokio tavo elgesio aš nieko nepasimokau iš pralaimėjimo. Geriausias dalykas, kurį tu gali padaryti po rungtynių, tai pasakyti, kad tu didžiuojiesi manimi dėl to, kaip aš šauniai kovojau, kokį gerą sportinį charakterį pademonstravau, o svarbiausia pasakyti, kad tau patiko žiūrėti kaip aš žaidžiau. Man labai nepatinka, kai tu negerai man girdint atsiliepi apie mano trenerį. Tu manai sakai, kad turiu gerbti savo trenerį ir klausyti ką jis sako, bet tada aš girdžiu kaip tu su kitais tėvais sakai, kad jis nežino ką daro. Komandos draugai man pasakoja, kaip jų tėvai jiems liepia neklausyti trenerio ir dėl to jie pasimeta ir nebežino iš vis kieno klausyti. Tad nieko keista, kad mūsų treneris tiek daug vargsta su mumis.

Tėvai futbolo rungtynėse

Man nepatinka ir tai, kad tu blogai atsiliepi apie mano komandos draugus man girdint. Suprantu, kad ne visi žaidėjai komandoje greitai bėga, gerai spiria ir pan., bet jie juk mano draugai, tėti. Mokykloje mane moko, kad su visais turiu elgtis pagarbiai, o tu prieš mano akis rodai didelę nepagarbą mano komandos draugams. Norėčiau, kad pabandytum juose rasti gerų dalykų, o ne tik parodyti jų silpnybes.

Man nepatinka kai tu šauki ir garsiai rėki dėl klaidų ir elgiesi taip, lyg futbolo žaidimas būtų lengviausias dalykas šioje žemėje. Abejoju ar tu atsimeni ką reiškia būti žaidėju. Ar tu atsimeni ką reiškia išgyventi augimo spurtą ir kaip šiuo laikotarpiu jautiesi „kvailai“ kai bandai šokti ir bėgti (jau nekalbu apie kelio skausmus)? Juk būna, kad ir kaip stengiesi, vis tiek nepavyksta. Tai, kad tu šauki ant manęs, kai aš suklystu, man visai nepadeda. O kai dar sakai „Na, susiimkit“, tai irgi nepadeda. Be to, ką reiškia tas „Na, susiimkit“? Tu vis šauki ir šauki, o aš nesuprantu apie ką tu kalbi.

Tėti, aš nenoriu tau aiškinti kaip auginti vaikus, bet man atrodo, kad tavo meilė man yra sąlyginė, kuri priklauso nuo to, kaip gerai ar kaip blogai aš sužaisiu rungtynėse. Kai mes laimime, viskas yra gerai, bet kai pralaimime ar aš sužaidžiu blogai, man tada atrodo, kad tu manęs nekenti. Tokiu atveju man norisi, po rungtynių namo važiuoti su kuo nors kitu, bet tik ne su tavimi. Todėl, kad tu visą kelią link namų šneki apie rungtynes, o aš nenoriu apie jas kalbėti. Tu išanalizuoji kiekvieną mano klaidą. Net kai mes laimime, tu vis tiek kalbi apie tai, kas buvo blogai. Jeigu apie rungtynes pakalbėtum vėliau ar kitą dieną, tai dar nieko, bet prašau, nedaryk to iškart po rungtynių.

Aš tikrai vertinu tai, kad tu man skiri savo laiką ir pinigų tam, kad galėčiau lankyti futbolo treniruotes. Bet man kartais atrodo, kad mes žaidžiame tik tam, kad pamalonintume suaugusiuosius. Juk mes tiesiog norime pažaisti ir mums labai patiktų, jeigu jūs žiūrėtumėte kaip mes žaidžiame, o ne stovėdami prie šoninės linijos šauktumėte ant teisėjų, kitų tėvų ar trenerių.

Tėti, ar gali tai padaryti dėl manęs? Ar gali tiesiog ateiti į rungtynes ir tyliai jas pažiūrėti, o važiuojant namo apie jas nekalbėti? Jeigu galėtum tai padaryti, tai man labai patiktų, kad tu ateitum žiūrėti kaip aš žaidžiu. O jeigu taip pasielgti negali, tai tiesiog atvežk mane į rungtynes, palik ir pats išvažiuok.

Tėti, man patinka futbolas, man patinka mano komanda ir komandos draugai. Aš su tais draugais noriu žaisti visą likusį gyvenimą, bet jeigu mano žaidimas tau kelią pyktį ir neapykantą, tada aš futbolo nebežaisiu.

Prašau parašyk man ką nusprendei. Myliu tave.

Tavo sūnus.

Tai nėra tikras laiškas, bet jis sudėliotas iš trumpų istorijų, kurios tikrai nutinka vaikams. Šis laiškas atspindi tai, ką mes kasdien matome vykstant vaikų futbolo rungtynėse. Prašome visų tėvų perskaityti šį laišką su savo vaiku ir pasidalinti juo su kitais tėvais. Paklauskite savo vaikų, kaip jie norėtų kad Jūs elgtumėtės stebėdami kaip jie žaidžia, paklauskite kaip juos galėtumėte palaikyti ir jiems padėti rungtynių metu ir kada būtų tinkamas metas pakalbėti apie rungtynes. Kai klausiate, tai tikrai išklausykite ką jie sako ir gerbkite jų atsakymą.

Versta iš:

changingthegameproject.com / An Open Letter to My Dad, who Makes Me Want to Quit Sports / John O‘Sullivan

Dalintis:
2 komentarai
Mociute / 2019 balandžio 30

Viena karta isiprasiau oasedeti kamputyje ir paziureti, kaip zaidzia vaikai per treniruote. Svarbiausia norėjau pamatyt savo anuko žaidimą, nes neturiu galimybes paziureti varzybu.
I treniruotes pabaiga suejo tėveliai.
Jus ne teveliai, jus pasipute gaidziai, trukdantys savo vaikams sportuoti. Jeigu jie mes futbola, tai tik jus busite kalti. Baikit staugti: „spirk, zasine,“.
Cia jusu vaikai, gerbkit bent save. Radot vieta, kur vaidinti kietus. Eikit patys sportuoti, o ne pilvus pries tv auginti.
Įsivaizduoju, kas vyksta per varzybas. Uzuojauta treneriui.

Atsakyti
Ridas / 2019 lapkričio 12

Labai geros mintys. Gerame klube, futbolo procesas turi veikti trenerio-vaiko-tėvo(-ų) trikampio principu. Visi turi bendradarbiauti siekiant bendro tikslo. Iškilusius klausymus, ypač tėvams, reiktų spresti su treneriais.
Manau, jog siekiant sklandaus „trikampio“ veikimo, futbolo klubams reiktų organizuoti daugiau seminarų, treneriams ir tėvams, bendradarbiavimo, tėvai sirgaliai temomis.

Atsakyti

Komentuoti