Tomas Danilevicius
21Spa

Tomas Danilevičius: „Reikia pradėti, nes jei niekados nepradėsim, niekados taip ir neįgyvendinsim“

Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Tomas Danilevičius šeštadienį viešėjo „Vieni vartai“ laidoje ir pasidalino mintimis apie šalies futbolo opiausias problemas. Pateikiame, mūsų manymu, esminius federacijos prezidento pasisakymus. Stengėmės nieko neiškraipyti, nes prezidento žodis bene geriausiai atspindi dabartinį Lietuvos futbolą.

LIETUVOS RINKTINĖ.

Taip, situacija yra netenkinanti. Netenkinanti rezultatų prasme, nemanau, kad ir sirgaliai yra patenkinti. Komandos treneriai nepatenkinti, federacija nepatenkinti. Tikrai esame tokioje padėtyje, kai reikia kažką su futbolu daryti. Kas liečia rinktines, Tautų lyga, esame C grupėje, pasižiūrėjus visas tos grupės ir mūsų pogrupio komandas, tikriausiai daug kas užduoda sau klausimą, ką mes ten veikiame, nes atotrūkis reitinge yra labai didelis.

Žiūrint giliau, žiūrint kodėl dabar tokie rezultatai yra, tikriausiai, reiketų paanalizuoti paskutinio dešimtmečio, kas buvo daroma, kad tokie rezultatai nebūtų. Tai tikriausiai reikia pagalvoti apie visas futbolo mokyklas, akademijas ir taip toliau, kuriose augo šitie žaidėjai. Kuriose, ar buvo kažkokios metodikos, ar yra kryptinga, vieninga metodika Lietuvoje, visose akademijose – manau, kad ne. Tai yra tokie klausimai, kurie visų pirma turėtų atsistoti visose Vykdomojo komiteto eilutėse, dienotvarkės ir darbotvarkės klausimuose. Nes šiandien turime rezultatą , kuris nieko netenkina, ir tiktais galvojame tik apie vieno žmogaus kaltę. Vyriausiojo trenerio. Aš manau, kad tai nėra vieno žmogaus kaltė. Tai yra ir buvusių vadovų, ir esamų vadovų, ir trenerių, visų bendra kaltė. Reikia ją tikriausiai taip ir pasakyti, kad mes kažkur kažką neteisingai darėme, kad šiandien dienai turime tokius rezultatus. Bet šiandien dienai reikia pokyčių, reikia kažką daryti, kad tokių rezultatų nebūtų.

PROBLEMOS.

Aš manau, kad jeigu pasižiūrėjus taip truputį plačiau, galima sakyti, kad visos buvusios Sovietų Sąjungos valstybės turi didelių problemų. Tai yra sisteminės problemos, nes kažkada tikriausiai futbolas buvo vystomas tik per savivaldybes ir biudžetines futbolo įstaigas. Šiai dienai virsmas vyksta ir atsiranda daugiau klubų, akademijų, bet tos akademijos dar nėra stiprios, neturi aiškios savo ar idėjos ar strategijos. Taip, jos eina į priekį, taip, ten turime kelis gerus pavyzdžius, turime Utenos pavyzdį, turime pavyzdį ir tikriausiai ta pati Gargždų Banga, kai 15 tūkstančių miestelis, 5 tūkstančiai žaidžiančių žmonių, iš jų tikriausiai šiandien dienai Pirmoje lygoje viena iš lyderiaujančių komandų, ir ne tik tais kad vien lietuviai žaidžia, bet tikriausiai vien iš to regiono žaidžiantys. Tai tokią strategiją paėmus, aš manau, kad galima kilstelėti visą Lietuvos futbolą. Bet taip, reikia įdirbio, reikia darbo, kryptingo darbo, reikia žinoti kur einame, reikia nusistatyti tikslus, turėti konkrečias programas, turėti ne tiktais metodikas, bet ir trenerių tobulėjimo, ir vadybines programas, ir tik taip galėtume kilstelėti futbolą į priekį.

NACIONALINĖ FUTBOLO AKADEMIJA.

Žiūrint pagal strategiją, yra numatytos keturios regioninės akademijos, bet šiandien dienai yra tik viena Nacionalinė akademija – tai yra Kauno NFA. Visokių nuomonių girdime, visokių nuomonių žinoeme, bet reikėtų atsiversti konkrečius pavyzdžius, pasižiūrėti vardus, kur tie žmonės yra, pasižiūrėti kodėl jie neatėjo iki rinktinės, reikia analizės, kad priimti vienokį ar kitokį sprendimą reikia išdiskutuoti, pasikalbėti su specialistais.

Grįžtant prie Nacionalinės akademijos, šiandien dienai, jeigu neklustu, už Nacionalinę rinktinę žaidžia keli NFA auklėtiniai – Girdvainis, Šimkus, Kazlauskas, Petravičius, yra eilė jaunų žaidėjai, kurie žaidžia už U21, už U19. Kodėl jie ne visi daeina iki pagrindinės komandos? Bet jei mes žiūrime, kad Akademijoje tikriausiai yra tiktais dvi grupės po 20 žmonių, ir jei mes tikimės iš 40 jaunuolių turėti 20 žmonių rinktinėje – aš iš karto sakau, tai yra utopija. Tai turėtų būti ir klubų dalis, ir kitų akademijų indėlis, kas ir yra, tikriausiai, šiai dienai nacionalinėje rinktinėje. Bet ką aš norėjau pasakyti? Žiūrinti į bet kokias akademijas pasaulyje, tai iš Top akademijų pasaulyje į pirmą komandą patenka tik vienetai. Turėkime ir Slivkos pavyzdĮ. Jis buvo Juventus akademijoje ir tikriausiai jis tiesiai šviesiai gali pasakyti, kad iš tos akademijos Juventuse žaidžia tik vienas kitas žmogus. Mėsmalę praeina 200-300 žmonių. Tad gal mūsų lūkesčiai buvo per aukšti, kad iš vienos akademijos išauginsime visą nacionalinę rinktinę. Gal reikia peržiūrėti parametrus?

LEGIONIERIAI.

Kas liečia legionierių, tai yra opus klausimas, nes tada įsijungia ir įvairios Europos Sąjungos jėgos. ES piliečiai turi teisę laisvai judėti po visą Europą. Kiekvienas drausmė arba limitacija yra tam tikras pasipriešinimas. Praeitais metais implementavome ir Pirmoje lygoje U21 ir U19 žaidėjo lietuvio pradėti startinėje sudėtyje. Aš manau, kad funkcionuoja. Reikia galvoti toliau eiti, kokie žingsniai gali būti tolimesni. Turime pasidaryti planą keliems metams į priekį, pasidaryti trumpą kokių dviejų-triejų metų planą, po to pasidaryti penkių metų, kaip mes matom tą pačią lygą, kaip turėtume eiti kartu. Šiandienos vienas iš klausimų darbotvarkės būtent nauja sutartis su A lyga, kokia jinai gims, kaip mes matysime ją artimiausiems dvejiems-trejiems metams, kokią matysime A lygą.

FUTSALAS.

Tikrai nėra tokia sveikintina praktika. Bet tikriausiai pasakyti, kad kalti yra klubai, kurie nežinojo ar ten žais 10 ar 8, ar vėl 9, keturis kartus, jeigu neklystu, buvo keičiamas tvarkaraštis. Tikriausiai dedlainus reikia nusistatyti ir juos laikytis. Ir federacijos didesnis stubras turėtų būti, ir asociacijos, ir patiems klubams reikėtų suprasti, kad patys sau kenkia, jei vieną dieną sako 10 bus klubų, kitą dieną – 9, kitą – 8. Nu tai yra susidaryti kaip sakant aiškius laiko tarpus kas iki kada turi būti nuspręsta ir laikytis to, ir nesinaudoti labai stipriai išimtimis, nes tos išimtys patys save ir griaunam.

VYKDOMASIS KOMITETAS, RINKTINĖ, TRENERIS.

Pasikartosiu, reikia tikriausiai pasižiūrėti ne tik į vieną asmenį ir pasakyti, kad jis kalčiausias. Rezultatai šiai dienai aišku netenkina ir nu, normalus dalykas, kad dažniausiai nukenčia treneris. Bet tikriausiai pačiam Vykdomajam reikėtų giliau pakapstyti ir pasižiūrėti kaip iki to daeita ir ką reikia daryti, kad taip daugiau nebebūtų ir kur yra išeitis. Manau, kad tai bus vieni iš klausimų, kuriuos turime svarstyti, nes mes Vykdomajame komitete esame numatę spalio 26 dieną, norime truputį susėsti ir giliau pasikalbėti apie strategiją, apie gaires, apie kurioje mes vietoje esame ir kaip mes matytume sekančius metus ir kokie artimiausi žingsniai turėtų būti. Tai čia vienas iš tokių prioritetinių klausimų. O dėl rinktinės trenerio, taip buvo iškelta visokių nuomonių, pastebėjimų. Bet aš manau, kad bet kokie greiti sprendimai yra neteisingi. Vykdomasis iki gruodžio 1 dienos nutarė nuspręsti dėl ateities kas liečia nacionalinės rinktinės trenerio.

TRENERIO ATEITIS.

Tikriausiai reikėtų grįžti prie to, ar pakeitus trenerį išspręstume problemą? Ne, mums problemą reikia spręsti žymiai gilesnę. Pirmiausia reikia pradėti nuo vaikų ugdymo, nuo metodikų, nuo programų įdiegimo, nuo trenerių kvalifikacijų kėlimo. Ir nuo sporto vadybininkų atsiradimo. Čia yra pagrindiniai klausimai, kurie turėtų būti diskutuojami. Ir keliami į viršų, paviršių ir priimami sprendimai.

LFF GENERALINIS SEKRETORIUS.

Netikiu, kad vienas žmogus gali išgelbėti futbolą. Čia reikia suprasti, kad generalinis sekretorius kaip ir yra administracijos vadovas, o jo darbdavys yra Vykdomasis komitetas, kuris šiai dienai pagal paskutinių įstatų redakciją, tai yra pagal 2017 metų įstatų redakciją, kurios labai didelės galias atiduotos Vykdomajam komitetui, tai yra šiandien dienai 20 narių, kurie turi sprendžiamą balsą dėl visko, dėl vystymo, dėl tam tikrų finansinių, kaip sakant, šaltinių, ir ne tik šaltinių, bet ir kur kaip panaudotas biudžetas ir tvirtinamas biudžetas. Mes turime suprasti, kad Vykdomasis komitetas yra tas organas, kuris realiai turi didžiausias galias Lietuvos futbole. Generalinis sekretorius – taip, jis yra vienasmenis organas, taip, jis yra administracijos, kaip sakant, vadovas, bet jam visas, kaip sakant, galias duoda Vykdomasis komitetas, jis nėra absoliutus galių turėtojas, aš netikiu, kad vienas žmogus pakeist gali visą futbolą.

APSKRITYS IR VAIKŲ FUTBOLAS.

Aš manau, kad čia ne tik tais reikėtų paminėti apskritis, bet ir asociacijas tikriausia reikėtų paminėti. Sudarytas yra Vykdomasis komitetas iš apskričių ir asociacijų, jei žiūrėti į skaičius, į masę, tikrai, masė yra, yra daug norinčių žaisti, daug žaidžiančių vaikų. Bet po to yra klausimas kokybė, ką mes iš jų nulipdome, ką mes iš jų padarome? Ir dar vienas klausimas yra tikriausiai infrastruktūra. Ant ko mes žaidžiame, taip? Tai čia tokie yra labai platūs klausimai, kurie netiktais gali atsigulti vien į federacijos darbotvarkę, tai turėtų būti diskutuojama ir yra diskutuojama, ir savivaldybių lygį, ir vyriausybės lygyje, nes po paskutinio apsilankymo, kas liečia, buvo kviestas, tiksliau, asmeniškai pakviečiau UEFA prezidentą Aleksandrą Čeferiną, buvo pasirašytas memorandumas ir tuo pagrindu gimė pagaliau darbo grupė, kuri dabar nesenai tiktai įsigaliojo ir rinksis, jeigu neklystu, dar šį mėnesį ir pradės diskutuoti apie sporto šakos problematikas ir apie kokius galimus sprendimus bus. Tai čia vienas iš tokių sudedamųjų dalių kur galėtų tikrai padėti ir bendradarbiauti valstybė su futbolo federacija, su savivaldybėm.

VIENINGA METODIKA.

Tikrai taip, tą įmanoma padaryti ir tai yra vienas iš tų dalykų, kur diskutavome ir kuom gyveno paskutinius šešis mėnesius tikriausiai jaunimo ir vaikų asociacija. Turėjo ir kursus, turėjo ir dvi kryptis, turėjo atvažiavę buvo specialistai iš Danijos, buvo specialistai iš Anderlechto, kurie rodė savo programas, sakė kokias metodikas, sakė būtent filosofija futbolo kokia vadovaujasi. Ir tai tas yra diskutuojama, ir bandoma prieiti prie vienos bendrinės programos ir tada aišku reikės sprendimų iš aukščiausių organų, kad įdieginėti tą programą, kam įdieginėti, pasirinkti 10 akademijų, 12 akademijų, 15, pradėti nuo didžiųjų akademijų ir po truputį tą programą ne tiktais įdieginėti, ne tiktais kaip sakant, nes kas blogiausi kai nuperkama, arba ten sakoma, dabar mes turime kažkokią programą – imkite ir darykite. Ne, bet tai ir yra ir klausimas ir mokymas kaip tą programą daryti, ir kontroliavimas kaip ta programa vyksta, ir tada kažkokia netgi skatinimo sistema turėtų atsirasti prie to, kas tą daro..

PASIPRIEŠINIMAS VIENINGAI METODIKAI.

Visą laiką prie pokyčių yra visalaik pasipriešinimas. Bet tai nereikėtų taip žiūrėti. Aš manyčiau, kad yra kaip sakote, yra naujų ateinančių, yra entuziastų, tad reikėtų su jais ir dirbti, pradėkime nuo kažkokios bazės, atsispirkime, nuo 10, nuo 8, pasidarykime tą tokį kaip sakant diu-dylą, jei taip galima pasakyti, ir pasakykime va šitas programas implementuosim per tas akademijas ir po to po truputėlį ir kitos prisijungs, ir kitos prisitrauks. Aš netikiu, kad per vieną dieną visos akademijos taip ims, visi treneriai paims draugiškai dirbti viena kryptimi, nes kiekvienas treneris dar yra ir asmenybė, kuris turi savo idėjas, savo filosofiją, taip nebus. Tai jeigu žiūrint į priekį, tai reikia pradėti, nes jei niekados nepradėsim, niekados taip ir neįgyvendinsim.

NACIONALINIS STADIONAS.

Jei niekas netikės, tai stadiono ir nebus. Aš noriu tikėti. Reikia tikėti. Nors žinau, kad ir yra sunkumai Kaune, Vilniuje, iškilo klausimai dėl paveldo, dėl žemės. Tas yra sunkiai einama į priekį, bet aš noriu tikėti. Nes jei aš netikėsiu – tai kas tada tikės?

Dalintis:

Komentuoti